2011 08 08 „MKL Žvaigždžių“ komandos ir Lietuvos devyniolikmečių (U-19) rinktinės mūšiu baigėsi dar vienas Moksleivių krepšinio lygos (MKL) sezonas. Antrus metus pries lygos vairo stovėjęs direktorius Dainius Čiuprinskas teigia, kad tobulumui ribų nėra, tačiau poslinkis į gerą tikrai matomas. Lygos vadovas žurnalui „Mūsų krepšinis“ pasakoja apie savo darbo specifiką, geriausius jaunuosius krepšininkus ir vaikų krepšinio situaciją.
MKL vadovu dirbate antrą sezoną. Kuo jis skyrėsi nuo pirmo? , – „Mūsų krepšinis“ paklausė D. Čiuprinsko.
-Kaip ir kiekviename darbe pradžioje būna susipažinimo procesas. Turi sužinoti, kaip veikia visa schema. Kai pradedi pažinti visus aplink esančius žmones, darbas tampa lengvesnis. Būtent toks ir buvo šis antras MKL sezonas.
Kas per tuos dvejus metus buvo sunkiausia?
-Sunkiausiai būna, kai yra nepagrįsti priekaištai. Didelė problema buvo, kai be jokių kriterijų tekdavo spręsti kuriai iš keturių finalo ketverto komandų, suteikti teisę organizuoti finalo varžybas. Visos keturios komandos nori būti šeimininkėmis, o tu gali tokią privilegiją suteikti tik vienam. Tai reikėdavo nuspręsti pačiam. Būdavo sunku, reikėdavo pasverti įvairius niuansus. Dabar, kai pasitvirtinome taisykles, nekyla klausimų, kas turės organizuoti finalo varžybas ir viskas vyksta daug paprasčiau.
Prieš MKL dirbote „Tornado“ krepšinio mokykloje. Ar turėjoje kokių stereotipų, kuriuos per dvejus darbo metus MKL sulaužėte?
-Pačią Moksleivių lygos esmę ir jos darbus žinojau. Todėl tai nebuvo kažkoks naujas dalykas. Vaikų krepšinyje jau sukuosi daugiau nei dešimt metų, todėl tai nebuvo atsidūrimas nepažįstamoje vietoje. Žinojau, kad daugiausiai bėdų buvo su teisėjavimu, taip pat norėjau padėti krepšinio mokykloms. Darbo buvo pakankamai.
Ateidamas dirbti į MKL sakėte: „sieksiu kiek įmanoma gerinti čempionate dalyvaujančioms komandoms sąlygas, kad kuo greičiau mažėtų jų išlaidos“. Ar tai pavyko įgyvendinti?
-Manau, kad pavyko. Mes tikrai smarkiai pagerinome sąlygas krepšinio mokykloms. Išdaliname dvigubai daugiau aprangų, pakeitėme teisėjų darbo sistemą ir vyksta įvairios skatinimo programos. Viena paskutinių – bendradarbiavimas su „Elektromarkt“ prekybos tinklu, kuris skirs didelę finansinę paramą dvidešimčiai geriausių šalies krepšinio mokyklų. Visoms mokyklos duodame kamuolių. Darbas vyksta toliau. Manau, kad tobulumui ribų nėra, tačiau mokyklos turėjo pajusti pagerėjimą.
Neseniai baigėsi sezonas. Kuo labiausiai džiaugiatės?
-Džiugiu, kad nebuvo didelių nusiskundimų dėl komandų priėmimo ir teisėjų kvalifikacijos. Labiausiai džiaugiuosi, kad mes sugebėjome internete tiesiogiai pateikti rungtynių statistiką. Buvo daug baimių, kad mes negalėsime, kad mažesni miesteliai neras žmogiškųjų pajėgumų tokiam darbui, bet galiu džiaugtis, kad tai įvyko gana sklandžiai ir gerai. Aišku, sezono pradžioje pasitaikė keletas rungtynių, kur kažkas strigdavo, tačiau vėliau viskas puikiai įsivažiavo ir nebuvo jokių problemų. Šitas dalykas itin pasiteisino.
MKL visi žino Tauro Jogėlos, M.Grigonio, Ievos Kazlauskaitės pavardes… Kokius dar žaidėjus patartumėte krepšinio aistruoliams įsidėmėti?
-Dažnai žmonės klausia, kas iš jaunųjų krepšininkų bus žvaigždės. Nenoriu minėti tų pavardžių, nes vaikų amžiuje tokie minėjimai kartais turi daugiau blogos įtakos nei geros. Noriu visus tik pakviesti ateiti į rungtynes ir stebėti būsimas žvaigždes. Tai, kad jų bus – tikrai galiu garantuoti. Tai matome pagal jaunučių ir jaunių rinktinių pasirodymus įvairiuose čempionatuose. Pavardžių nenoriu minėti vien dėl vaikų tobulėjimo. Tegul jie siekia savo tikslų darbu, o ne įvairiomis etiketėmis.
Šį sezoną daugiausiai medalių iškovojo Kauno krepšinio mokyklų sportininkai. Ar Kaunas yra MKL sostinė?
-Moksleivių lygoje Kaunas tikrai lieka krepšinio sostine. Laikinosios sostinės atstovai iškovoja trečdalį visų MKL čempionatų medalių. Tai, manau, fenomenalus dalykas. Džiugu, kad sėkmingus rezultatus rodo tiek vaikinai, tiek merginos. Negaliu pasakyti kodėl taip yra… Gal todėl, kad Kaunas turi dar savo atskiras vaikų lygas, kuriose jauniesi sportininkai gali dar labiau tobulėti, gal tai užfiksuota jų genuose, gal todėl, kad jie pasistiprina vaikais iš mažesnių miestelių.
MKL visada paramą išreiškė Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė. Ar sunku sulaukti Prezidentų paramos?
-Nėra lengva sulaukti pirmųjų šalies asmenų paramos. Tačiau malonu, kad jie skiria dėmesį vaikų krepšiniui ir vaikų užimtumui. Prezidento V. Adamkaus apsilankymas MKL sezono uždarymo šventėje rodo, kad tai svarbus veiksnys visoje Lietuvos kultūroje. Džiugu, kad jie yra su mumis.
Kitą sezone pagrindiniuose divizionuose padidės komandų skaičius (nuo 8 iki 10 – red. past.). Kodėl manote, kad tai reikalinga?
-Šis padidėjimas atliks pagrindinę funkciją: išplės žaidėjų, gebančių žaisti Lietuvos rinktinėse, skaičių. Bus daugiau rungtynių, vaikai galės sparčiau tobulėti, bus daugiau komandų ir vaikų, žaidžiančių aukščiausiame lygyje. Manau, kad tai ateityje dar labiau pagerins būsimų Lietuvos rinktinių vaizdą.
Iš kurių Lietuvos regionių norėtumėte sėkmingesnių pasirodymų?
-Pradėsiu nuo to kas mane džiugina. Šaunu, kad atgimė Tauragė, jie puikiai pasirodė Moksleivių lygos varžybose. Smagu, kad mažų miestelių Kupiškio ir Radviliškio komandos pateko tarp stipriausių dešimties ekipų. Tai – unikalus reiškinys, ypač tokiam mažam miesteliui kaip Kupiškis. Džiugina, kad plečiasi MKL geografija ir viskas nėra sukoncetruota vien į didžiuosius miestus. Norėtusi didesnio indėlio iš Panevėžio miestų komandų. Norėtusi, kad jos būtų tarp pirmaujančių ekipų ir turėtų didesnį komandų skaičių pajėgiausiuose divizionuose. Norėtusi didesnio rytų Aukštaitijos indėlio. Tokie miesteliai kaip Ignalina, Visaginas, Švenčionys ar Molėtai tikrai galėtų kautis su didesniais miestais.
Kaip vaikai sportuoja didžiuosiuose miestuose visi žino. Kokios sąlygos provincijoje?
Yra susidaręs toks stereotipas, kad mažesniuose miesteliuose yra daug blogesnės sąlygos sportuoti. Mažesniuose miestuose vyksta žemesnių divizionų finalo ketvertai ir aš tikrai galiu pasakyti, jog ten nėra prastos sąlygos sportuoti. Manau, sąlygos sportuoti didžiuosiuose ir mažesniuose miestuose yra panašios. Viskas priklauso nuo asmenybių, trenerių ir tėvų. Jeigu yra geras treneris, kuris užsiima ir atsakingai dirba, manau, galima tobulėti ir neišvykstant į didelį miestą.
Informacija: Gediminas Žygelis, „Mūsų krepšinis“
