2011 08 07 Auksą iš Trabzone (Turkija) vykusio Europos olimpinio jaunimo festivalio parvežęs penkiolikmečių rinktinės treneris Gintaras Razutis šiuo metu atostogauja.
Nepaisant to, trenerį vis tiek galima sutikti Šarūno Marčiulionio krepšinio mokykloje. Ten su specialistu susitiko ir „Sporto žmonės“, jiems treneris papasakojo apie auksinę jaunimo rinktinę ir pagundas, su kuriomis susiduria jaunieji krepšininkai.
– Kokį įspūdį paliko olimpinis festivalis? – „Sporto žmonės“ paklausė trenerio. – Pirmą kartą buvome, galima sakyti, olimpiadoje. Įspūdis geras. Buvo 4000 dalyvių, visi gyvenome viename kaimelyje, visai kaip olimpiadoje. Buvo be galo įdomu. Tiesa, gyvenimo sąlygos buvo vidutiniškos. Turkijoje yra labai karšta, tačiau oro kondicionierių mes neturėjome. Teko tūnoti per karštį net namuose. Gyvenome prie Juodosios jūros kranto. Gaila, tačiau nebuvo laiko prie jos nueiti. Nors daug kas juokavo, kad buvo įmanoma ir pailsėti, ir padirbti vienu metu, mes važiavome ten dirbti.
– Kokia yra jūsų treniruojama rinktinė? Kokios jos stipriosios pusės, ką būtų galima tobulinti? – Ši rinktinė buvo surinkta pirmą kartą. Buvo 16 kandidatų, reikėjo atsirinkti 12. Visi vaikai labai stengėsi, norėjo į ją patekti. Ką trenerių štabas liepdavo, tą ir darydavo. Manau, stiprioji šios komandos pusė yra tarpusavio santykiai. Vaikai labai sunkiai dirbo, klausė visų užduočių, tapo gerais draugais. Tobulumui ribų nėra, tad gerinti visada galima viską.
– Žaidėjus rinkotės jūs. Kaip žinojote, kuris žaidėjas vertas kvietimo į rinktinę? – Lietuvoje vyksta šios amžiaus grupės vaikų čempionatas, tad beveik visus žaidėjus esame matę žaidžiančius. Jų galimybės buvo gerai žinomos. Galbūt yra ir daugiau perspektyvių vaikų, kurių mes nepakvietėme, gal juos pastebėsime vėliau. Be to, klausėme ir kitų trenerių nuomonės. Turėjome ir visą moksleivių lygos statistiką, ji mums taip pat padėjo.
– Tačiau Domantas Sabonis žaidė Ispanijoje. Ką žinojote apie jį? – Tiesą sakant, apie Domantą nežinojome nieko. Žinojome tik tiek, kad jis tinka šiai amžiaus grupei, todėl be didelių svarstymų jį pakvietėme. Sabonis žaidžia Ispanijoje, stiprioje komandoje, yra aukštas. Reikėjo jį išmėginti, ir, kaip paaiškėjo, jis tapo komandos lyderiu.
– Su šia rinktine dirbsite, kol baigsis amžiaus apribojimai? – Sunku pasakyti. Tai sprendžia Lietuvos krepšinio federacija. Trenerius rinktinėms skirstyti dabar ketinama pavasarį. Stengsimės ir toliau rodyti gerus rezultatus, kad liktume prie rinktinės vairo.
– Komandoje žaidė ne vienas garsių krepšininkų sūnus. Ką galite apie juos pasakyti? – Sabonio, kaip minėjau, mes iš viso nepažinojome. Aidą Einikį buvome matę anksčiau, žiūrėjome jo varžybas. Tai niekuo neišsiskiriantys vaikai. Jie yra kuklūs, paklusnūs, darbštūs, neužrietę nosies jaunuoliai. Vaikai puikiai įsiliejo į kolektyvą, aplink save subūrė komandos draugus.
– Sabonis atvyko iš Ispanijos. Jo lietuvių kalba nėra puiki. Ar jam nebuvo sunku įsilieti į komandą? – Sunku pasakyti, ar jis turi problemų dėl lietuvių kalbos. Jis visada linkčioja, kad viską supranta, sako, kad viskas yra gerai. Trenerių greitakalbės kartais nesuprasdavo, tačiau stengdavosi pasiklausti kitų vaikų, stengėsi geriau suprasti mūsų nurodymus. Iš pradžių jam buvo tikrai sunkoka. Juk jis pirmą kartą atvyko į lietuvišką kolektyvą! Iš pradžių kiek gėdijosi parodyti visus savo gebėjimus, tad pirmoje stovykloje jis neatsiskleidė. Kai ėmė dažniau žaisti krepšinį Vilniuje, atsiskleidė jo potencialas. Na, o čempionate jis parodė viską, ką gali. Jis turi tėvo charakterį. Užsidegantis, pykstantis ant savęs, jei nepataiko metimo. Šaunuolis.
– Šiems krepšininkams dar labai nedaug metų. Ar jau galima nuspėti, kas iš jų taps profesionalais? – Labai sunku pasakyti. Viskas priklauso tik nuo jų pačių. Jeigu žaidėjas yra perspektyvus ir gabus, to jau nebeužtenka. Reikia labai daug dirbti, kad vieno žaidėjo vietos neužimtų kitas žaidėjas. Vien turint talentą ką nors pasiekti darosi beveik neįmanoma. Jonas Valančiūnas irgi talentingas, tačiau ir labai daug dirba. Dėl to jau tiek ir pasiekė.
– Kaip šie žaidėjai turėtų toliau vystytis? – Kol kas jų laukia įvairaus amžiaus čempionatai. Kitąmet vyks jaunimo iki 16 metų pirmenybės. Nuo tada žaidėjus pradeda stebėti pasaulinio lygio agentai. Be to, kitais metais vyks Michaelo Jordano krepšinio stovykla Europoje. Geriausi šių metų vaikai gaus kvietimus ir ten susipažins su agentais. Kartais mes apie tokius dalykus net nesužinome. Jų statistika, kad ir kur jie žaistų, bus stebima tol, kol galiausiai kas nors pasiūlys sutartį.
– Ar tiesa, kad jauniems krepšininkams geriau neturėti agentų? – Viena vertus, agentai žaidėjams padeda, rūpinasi jų sėkme. Kita vertus, jie išpučia jų vertę, todėl žaidėjai užriečia nosis, nustoja tobulėti. Sunku pasakyti, kada reikėtų įsigyti agentą. Jei jau turi proto, agentas tikrai praverčia. Jei dar esi jaunas, geriau jo neturėti.
– Kas dar trukdo jauniems krepšininkams pasiekti aukštumas? Iš įvairaus amžiaus rinktinių gerais žaidėjais tampa vos 3-4 krepšininkai. – Aš manau, kad labai daug reikšmės turi sėkmė. Be to, reikia proto renkantis komandą. Reikia ieškoti komandos, kurioje gautum kaip įmanoma daugiau žaidimo laiko. Dažnai jauni krepšininkai išvyksta į komandas, kuriose turi sėdėti ant suolo. Tada jie nustoja progresuoti. Dar kartą galima paminėti Valančiūną. Jis irgi turi spręsti dilemą dėl NBA. Negalima ten važiuoti per anksti. Manau, kad jam bus į naudą dar metus žaisti Lietuvoje. Galbūt jis dar labiau atsiskleis.
– Sunku dirbti su vaikais? – Pliusas yra tas, kad dirbdamas su vaikais visada pamatai savo darbo vaisius. Matai, kad jų laimėjimai didele dalimi yra tavo nuopelnas, nes tu pradėjai juos visko mokyti. Tai yra įdomus darbas. Jei esi pedagogas, tai tikrai teikia malonumo. Minusas yra tas, kad tai yra bene mažiausiai apmokamas trenerio darbas. Kartais dirbi su vaiku, paruoši jį, o kas nors pasiima visą šlovę už sėkmingą jo žaidimą. Žinoma, mes didžiuojamės, kad galime užauginti krepšininkus, suteikti jiems pamatus ir išleisti į didįjį krepšinį.
– Ką tokie pasirodymai kaip Trabzone duoda treneriams? – Mes dažniausiai įgyjame daugiau patirties ir pasitikėjimo savimi. Be to, turime galimybę pamatyti kitų šalių rinktinių žaidimo lygį. Taip tobulėji, gali matyti, kas laukia ateityje. Juk ten suvažiuoja geriausi vaikai ir vieni geriausių trenerių.
– Penkiolikmečių rinktinė iškovojo auksą. Ji seks Valančiūno kartos pėdomis? – Sunku pasakyti. Čempionate nebuvo prancūzų, ispanų, italų. Vien dėl to sudėtinga spręsti, ar ši rinktinė yra stipriausia. Be to, daug ką lėmė sėkmė. Rusai užėmė tik septintą vietą, nors mums su jais buvo ganėtinai sunku žaisti. Jie pralošė latviams, mes latvius nugalėjome. Kiekvieną kartą reikia žengti į aikštelę be jokių išankstinių nuostatų ir žiūrėti, ką gali pasiekti.
Informacija: Tadas Litevska, „Respublika“
