Treneris Gintautas Vileita savo auklėtinius treniruoja tik dvejus metus. Po neišsipildžiusių vilčių praėjusiame sezone, šiemet jis su savo trylikamečiais auklėtiniais tapo čempionais.
Apie tikėjimą savo auklėtiniais ir sunkų darbą, apie įtemptas finalo ketverto varžybas ir fantastišką palaikymą pasakoja Š.Marčiulionio KA I-RANCHERS komandos treneris Gintautas Vileita.
„Šią komandą treniruoju antri metai. Dirbant su bet kokia komanda, vieneri metai – per mažas laiko tarpas, norit pasiekti maksimalių rezultatų. Džiaugiuosi, kad mano auklėtiniai visą sezoną puikiai dirbo treniruočių metu. Žinoma, aš juos spaudžiau, reikalavau daugiau, nei jie reikalavo iš savęs. Kadangi aš jais tikėjau, norėjau, kad ir jie patys savimi patikėtų. Vaikinai labai nuoširdžiai dirbo, net ir tie, kurie nepateko į dvyliktuką. Labai svarbu, kad komandoje būtų konkurencija.
Aš negalvoju, kad esame „dviejų žaidėjų komanda“. Taip, mes turime du ryškius lyderius, bet tik laiko klausimas, kada kiti žaidėjai pradės geriau žaisti. Retai būna, kad komandoje visi dvylika žaidėjų rungtyniautų apylygiai. Visąlaik būna 2-3 lyderių branduolys, kuriems padeda kiti žaidėjai. Taip, kartais norisi daugiau iniciatyvos iš kitų krepšininkų, bet viskam savas laikas. Be to, žiūrėkime ne tik įmestus taškus. Kiti žaidėjai labai gerai dirbo gynyboje ir svariai prisidėjo prie komandos pergalių. Aš esu įsitikinęs, kad kitais metais sulauksime pagalbos iš tų žaidėjų, kurie šiemet rungtyniavo mažiau.
Visi žaidėjai turi griežtai vykdyti mano nustatytus žaidimo planus, bet tai nereiškia, kad jie negali improvizuoti. Mes turime nedaug derinių, jie skirti tam, kad išnaudoti savo komandos pranašumus ir įgyti persvarą. Bet jei žaidėjas suklydo ar persvara jau įgyta, tada to derinio netęsiam. Šiuos dalykus pajausti ir suprasti užima daug laiko, reikia ne vienų metų, ypač vaikų krepšinyje. Džiaugiuosi, kad tai mums pavyksta. Aš tikėjau komanda, jos kovingumu ir galimybėmis. Bet tikėti yra vienas dalykas, o dirbti ir pasiekti – kitas. Dabar mūsų čempionate yra trys komandos-lyderės, turinčios daug lygiaverčių žaidėjų, bet, manau, ateityje konkurencija tarp komandų didės, ypač kai pradėsime rungtyniauti vienu penketuku.
Pusfinalyje vyko Vilniaus derbis, be to, mes žaidėme prieš praėjusio sezono čempionus. Tai suteikė daugiau motyvacijos. Kitą sezoną iš visų jėgų mes ginsime savo titulą. Ir pusfinalis, ir finalas buvo labai įtempti, jiems atiduota labai daug jėgų. Man atrodo, kad pusfinalio pabaigoje, kai mes perėmėme iniciatyvą ir pradėjome pirmauti, varžovai truputį palūžo. Tuo tarpu finalo varžybos ne tik vyko taškas į tašką, bet ir pasibaigė lygiosiomis. Tik per pratęsimą mes sužaidėme geriau ir laimėjome. Kai tik prasidėjo pratęsimas, aš jaučiau, kad laimėsime, nes mūsų pranašumas po krepšiais buvo akivaizdus, o pavargę krepšininkai daugiausia taškų stengiasi pelnyti iš po krepšio.
Laimėję pusfinalį, mes negalvojome apie medalius. Mūsų tikslas buvo – laimėti čempionatą, nes tam atėjo laikas. Mums reikėjo įrodyti, kad esame stipresni, todėl po laimėto pusfinalio mes neatsipalaidavome. Laimėjus pusfinalio susitikimą džiaugėmės, kad nugalėjome čempionus, o ne todėl, kad jau iškovojome medalius. Darbas dar nebuvo atliktas iki galo. Po finalo labai džiaugiausi dėl savo auklėtinių, kurių akyse spindėjo laimės ašaros. Vienas svarbiausių dalykų – vaikinai įdėjo daug darbo ir pasiekė tai, apie ką svajojo. Mes parodėme sau ir kitiems, kad, įdėjus daug darbo, galima pasiekti, ko nori. O aš po apdovanojimų jaučiausi visiškai ramus, kaip ramu būna gamtoje po audros, kai viskas nutyla…
Prasidėjus sezonui, sakiau savo auklėtiniams, kad prisimintų, koks jausmas buvo, kai pernai pralaimėjo atkrintamąsias varžybas. Sakiau, nenoriu, kad tai pasikartotų. Reikia žymiai daugiau dirbti… Su šia nuostata ir treniravomės visą sezoną. Finalo ketverto atmosfera buvo fantastiška: daug žiūrovų, didžiulis tėvelių palaikymas, marškinėliai, būgnai… Salė buvo gyva, buvo labai malonu. Jautėme, kad žaidžiame namuose, o ne išvykoje. Noriu padėkoti ir visam akademijos kolektyvui už didžiulį palaikymą, treneriams, kurie visokeriopai padėjo, vadovybei. Jaučiau visapusišką tėvelių ir kolegų palaikymą.
Ir ypač esu dėkingas antrajam treneriui Tomui Purliui, kuris buvęs ne viename Finalo ketverte ir labai man padėjo. Antrasis treneris yra labai reikalingas. Jis, tarsi, iš šalies pasižiūri į žaidėjus, jų nuovargį, galimybes. Jis kartais duoda patarimą, kuris patvirtina manąjį, tada lengviau galima priimti sprendimus. Kažkam mūsų pergalė finale buvo netikėta, bet mes to siekėme visą sezoną ir sunkiai dirbome. Džiaugiamės, kad mūsų akademija yra geriausia Lietuvoje. Smagu, kad savo darbu mes galime suteikti džiaugsmo.“
Informacija: krepsinioakademija.lt
