Antrąjį sezoną, kaip vyriausiasis Vilniaus „Kibirkšties-MRU“ treneris, pradėjęs Gitautas Kievinas, sezoną pasitiko keldamas sau tik aukščiausius tikslus. Visapusiškas atsidavimas ir aistra darbui atsipirko daugiau nei su kaupu – stipriausia Lietuvos moterų komanda antrą kartą paeiliui tapo šalies pirmenybių čempionėmis ir apgynė Karalienės taurę. Verta paminėti ir tai, jog pasiekimai europiniame fronte neabejotinai viršijo visų lūkesčius: sostinės ekipa iškovojo sidabro medalius Baltijos čempionate bei pasipuošė bronzos medaliais Europos moterų krepšinio lygoje, taip visiems laikams įsirašydamos į istoriją.
Sudėtingame ir įtemptame sezone, treneris ir toliau tęsia darbus Vilniaus miesto krepšinio mokykloje, kur treniruoja 2007 m. gimimo mergaites. Jo vadovaujamos jaunosios krepšininkės tarp savo bendraamžių iki šiol nėra pralaimėjusios, o šį sezoną sėkmingai varžosi ir tarp metais vyresnių merginų.
Vilniaus miesto krepšinio mokyklai interviu davęs G. Kievinas pasidalino savo mintimis apie įspūdžių ir iššūkių kupiną sezoną, darbą su jaunąja karta bei trumpai apžvelgė situaciją moterų krepšinyje.
– Treneri, turėjote ypatingai sudėtingą sezoną – buvote vyriausiasis Vilniaus „Kibirkšties-MRU“ strategas ir iki šiol treniruojate merginų komandą moksleivių pirmenybėse. Kaip sekėsi viską suspėti?
– Neslėpsiu, sezono pabaiga buvo sunki labiausiai psichologine prasme, nes nuoširdziai dirbome visą sezoną. Sezono pradžioje nelabai gavome pasipriešinimo is varžovių, o tai kažkiek kišo koją tolimesnėms kovoms. Kartu su personalu puikiai įterpėme fizinio rengimo treniruotes, suderinome krūvius ir sausio mėnesį puikiai užsikrovėme „batareikas“. Dėl šios priežasties turėjome puikiai sužaistą Europos lygos turą. Tokį patį pasiruošimą norėjome padaryti ir vėliau, tačiau įtemptas rungtynių grafikas neleido to padaryti.
Kalbant apie jaunąsias krepšininkes, tai nėra ko slėpti, merginos sezono metu kažkiek dėl tokio įtempto tvarkararščio nukentėjo, tačiau tai nėra mūsų amžiaus čempionatas, mes varžomės su metais vyresnėmis merginomis ir dar be kelių pagrindinių žaidėjų, kurios padeda pirmajai komandai, todėl pagrindinis tikslas buvo paruošti likusias žaidėjas, kurios, kiek įmanoma labiau patobulėtų ir pasiruoštų kitam sezonui, taip sustiprindamos komandą. Krepšinio taktikos buvo apleistos vienareikšmiškai – didžiausią dėmesį skyrėme techniniam pasirengimui. Ties taktikomis planuojame dirbti artėjančiame sezone, kuomet ruošimės savo metų čempionatui. Verta paminėti ir tai, jog Vilniaus miesto krepšinio mokykla man yra sudarius idealias sąlygas, todėl suspėdavau treniruoti tiek „Kibirkšties-MRU“ moteris, tiek mokyklos mergaites. Tiesa, sezono pabaigoje jau reikėjo atsikvėpti ir pailsinti smegenis nuo krepšinio.
– Viso sezono metu Jūsų grafikas yra labai įtemptas. Kaip randate laiko pailsėti ar bent trumpam pabėgti nuo krepšinio?
– Turiu mažą bėda – sezono metu nemoku ilsėtis ir laisvomis dienomis spaudžiu save dar labiau ieškodamas literatūros, bendraudamas su kolegomis apie tam tikras situacijas. Visų išklausęs, atsirenku, kas man tinka, o kas ne, taip susikurdamas savo unikalų „produktą“, kurį vėliau testuoji krepšinio aikštelėje su žaidėjomis. Man labai patinka posakis: „Atsimink, kol tu ilsiesi, kažkas dirba“. Jeigu nori tobulėti ir judėti į priekį, kaip ir visi geriausi treneriai, tu turi susikurti pamatus, kad laisvomis dienomis galėtum ilsėtis.
– Kaip vertinate sezoną su „Kibirkšties-MRU“ komanda?
– Sezonas buvo iš tiesų nuostabus: keturi čempionatai, keturi medaliai, kas gali būti geriau? Turėjau nuostabias asmenybes komandoje visose srityse, o tai atvedė mus ten, kur esame. Pradėkime nuo personalo – mes nuolatos šnekėjomės, dalinomės informacija, diskutuodavome ir prieidavome prie bendros išvados, kad galutiniame variante žaidėjos būtų geriausios. Kiekvienas iš mūsų turėjo lygias teises išsakyti savo nuomonę, paprieštarauti jeigu kas ne taip. Mes buvome visi lygūs ir be jokių „rangų“: vyriausiasis treneris, asistentas, ar kitas personalo atstovas buvo tik protokoluose ar komandos sudėties paraiškoje. Galutiniame rezultate mes matome rezultatus. Be jokios abejonės tai nebūtų įvykę be nuostabių žaidėjų. Priešingu atveju mes ir liktume tik geras trenerių štabas. Merginos įrodė, kad sunkiu darbu galima pasiekti viską, o tuo mes labai džiaugiamės ir didžiuojamės.
– Kaip vertinate savo jaunųjų krepšininkių pasirodymą reguliariajame sezone?
– Sezoną pradėjome gerai: per pirmus tris susitikimus du iš jų laimėjome, tačiau vėliau komandos lyderė Akvilė Babraitytė gavo traumą ir ilgam iškrito iš rikiuotės, ko pasekoje pasipylė ir pralaimėjimai. Merginos neatlaikydavo metais vyresnių merginų fiziškumo, ko mums labai pridėdavo Akvilė. Likę be jos, mes pasiekėme tik tris pergales. Per likusius susitikimus labai tikimės iškovoti dar bent vieną pergalę, kas leistų užimti šeštąją vietą turnyrinėje lentelėje ir ketvirtfinalyje leistų kovoti prieš Biržų ekipą.
– Ko galime tikėtis iš jaunųjų krepšininkių atkrintamosiose rungtynėse?
– Žaisime be įtampos ir bandysime pasiekti teigiamą rezultatą. Varžovas turi vieną labai aukšto lygio žaidėją, kurios nesustabdo net ir daugiau patirties turnčios komandos, tačiau aš mėgstu iššūkius ir pabandysiu!
– Kuo darbas su moterimis krepšinyje yra išskirtinis, lyginant su vyrų krepšiniu? Kokiomis savybėmis turi pasižymėti su moterimis dirbantis treneris, siekiant geriausių rezultatų?
– Treneris turi daug bendrauti su žaidėjomis, žinoti, kas joms yra blogai ar gerai. Negali savęs iškelti aukščiau žaidėjų, kadangi mes siekiame vieno bendro tikslo. Esame visi skirtingi, visi turime savų ydų, o daug bendraujant tarpusavyje, tu gali geriau pažinti žmogų ir taip padėti vienas kitam. Treniruotėje aš esu treneris, po treniruotės aš esu jų draugas, kuriuo jos gali pasikliauti. Kol kas ši formulė veda iki gerų rezultatų, tačiau metai bėga, žaidėjos keičiasi ir ne visada su visais gali rasti bendrą kalbą, kuri vestų į sėkmę. Su savo komandomis aš tą kalbą randu ir dėl to labai džiaugiuosi.
– Iki šio sezono Jūsų jaunosios krepšininkės nebuvo pralaimėjusios nei vienerių oficialių moksleivių krepšinio lygos rungtynių. Kokius pagrindinius dalykus akcentuojate ugdymo ir treniruočių procese?
– Na jos ir dabar dar nėra pralaimėjusios savo amžiaus čempionate: mes laimėjome U12 ir U14 čempionatus nesuklupdamos nė karto. Tą patį bandysime pakartoti ir kitais metais U16 čempionate. Mano manymu, pagrindinis dalykas yra disciplina. Mergaitės praėjo visą pragarą su manimi, bet jos liko ir susitaikė su viskuo. Dabar kur kas lengviau atkreipti jų dėmesį, kuomet nori kažką pabrėžti. Aš linksmų plaučių žmogus, mėgstu pajuokauti, kas darbe su vaikais yra svarbu. Negali būti despotas, turi laviruoti ir kol kas tai daryti sekasi gerai.
– Stebint ir vertinant mergaičių krepšinį, ko jaunosioms krepšininkėms trūksta labiausiai, siekiant greičiau įsitvirtinti profesionaliame krepšinyje?
– Pagrindinis dalykas, ko joms trūksta, tai pasitikėjimo savimi. Aš savo mergaitėms daug kalbu apie meilę sau, kad niekas kitas tavęs taip nemylės ir tavimi nepasitikės, kaip tu pats. Ateina tikrai gerų žaidėjų, bet kaip ir minėjau, be meilės sau, be užsispyrimo, nieko nebus. Negali būti jokio pasidavimo pusiaukelėje.
– Šiuo metu Lietuvos moterų krepšinyje yra sudėtinga situacija, tačiau pozityvių dalykų galime įžvelgti. Jūsų nuomone, ko Lietuvos moterų krepšinyje šiuo metu trūksta labiausiai?
– Sunku pasakyti, kiek žmonių, tiek ir nuomonių, tačiau manau, kad 1997 metų rinktinė laimėjusi Europos čempionato aukso medalius, turėjo asmenybių. Tai nebūtinai buvo žaidėjos metančios po 20 taškų. Dauguma iš jų vėliau nuėjo dirbti trenerėmis, kur galėjo vadovauti ir padėti jaunimui perteikiant savo patirtį. Vėliau taip pat turėjome neblogų rinktinių su neblogais pasiekimais atsižvelgiant į tai, jog Lietuva yra maža valstybė. Pastaruosius keletą čempionatų mūsų šalies rinktinės nebuvo, tačiau nemanau, jog tai sumenkina mūsų trenerių ar žaidėjų darbą ir pastangas. Paprasčiausiai vyko kartų kaita, kažkur nepasisekė, iškritome į silpnesnių komandų krepšelį ir dabar sunku pakilti, nes visada gauname elitines komandas. Prie to prisideda ir psichologiniai dalykai, kuomet atsiranda didelis aplinkinių nepasitikėjimas, nuolatinės nemalonios skambios antraštės spaudoje ir panašiai. Manau, jog merginoms reikia daugiau palaikymo ir motyvacijos, nes jos tikrai gali.
– Vasarą stosite prie U16 merginų rinktinės vairo. Kokiomis nuotaikomis pasitinkate šį iššūkį?
– Nuotaikos geros, dabar daugiau dėmesio skirsiu merginoms, su jomis kalbėsiuos, žiūrėsiu jų rungtynes, analizuosiu stipriąsias ir silpnąsias vietas, galvosiu, kaip geriausiai išnaudoti jų pranašumus. Atsakomybė didelė, visgi mes kausimes už savo šalį ir už tai vardan ko sunkiai dirbome, kad būtume čia.
– Šį straipsnį skaitys ir jaunieji krepšininkai bei krepšininkės, kurie dar tik pradeda savo krepšinio kelionę. Ko jiems galėtumėte palinkėti?
– Svarbiausia, kad turėtumėte tikslą ir jo siektumėte. Tiesa, ne visiems pavyksta pasiekti galutinę stotelę, bet ir nepasiekus jos išmoksite: disciplinos, komandinio darbo, sustiprėsite fiziškai ir kas svarbiausia, pamilsite šią populiariausią sporto šaką Lietuvoje. Kantrybės, užsispyrimo, juodo darbo ir Jūs jau pusiaukelėje!
