Dar vienas auksas grįžo namo. Dar šeštadienį Europos čempionato finale triumfavusi Lietuvos jaunučių U16 rinktinė sekmadienį nusileido Vilniaus oro uoste, kurią pasveikinti pasitiko gausus būrys žmonių. Tiek treneriai, tiek jaunuoliai atrodė labai pavargę, bet laimingi.
Ir džiaugtis tikrai yra kuo. Šešiolikmečiai aukso medalius iškovojo po 14 metų pertraukos. Paskutinį kartą tokį pasiekimą užfiksavo Jono Valančiūno karta 2008-aisiais.
Pirmasis pro oro uosto automatines duris išėjo vyr. treneris Tomas Purlys. Generolas, kuris atvedė jaunuolius į tokį pasiekimą bei tikėjo triumfu čempionatui dar neprasidėjus.
„Važiuojame vieno tikslo – norime iškovoti aukso medalius“, – prieš Europos pirmenybes rėžė Purlys.
Taip ir įvyko. Oro uoste vyr. trenerio veidą puošė plati šypsena, o kaklą – aukso medalis.
„Nuostabiai jaučiamės. Pirmiausia, norėčiau padėkoti visiems Lietuvos gyventojams, kurių buvo labai daug, kurie stebėjo mus, – sakė strategas. – Mes tikrai jautėme tą palaikymą ir visiems širdingai dėkojame. Smagu, kad tiek žmonių palaiko jaunimo krepšinį, tai parodo, kad Lietuvoje krepšinis yra tikrai gyvas.“
– Žadėjote auksą prieš čempionatą. Ar tikėjote viso čempionato metu, kad pavyks tą pažadą įgyvendinti?
– Be abejo, kad tikėjome. Aš ir prieš čempionatą sakiau, ir labai seniai. Aš pamačiau tą komandą. Aišku, galbūt nemačiau kitų komandų, bet aš tikėjau tais vaikinais. Jie nudirbo didelį ir sunkų darbą. Mes visi kartu tai padarėme. Aš tikėjau nuo pat pirmų minučių.
– Olimpiniame festivalyje visus triuškinote, bet finale pralaimėjote. Kaip manote, ar tas pralaimėjimas truputėlį mobilizavo prieš Europos čempionatą?
– Ne, olimpinis festivalis buvo pasiruošimas Europos čempionatui. Aišku, norėjosi laimėti ir olimpinį festivalį, bet ten daugiau buvo pasiruošimas ir fizinė forma nebuvo tokia gera kaip Europos čempionate. Mes to etapo labai nesureikšminome.
– Kokios yra stipriausios šios komandos savybės?
– Vienybė. Mes turėjome beveik vienodą komandą ūgiu, neturėjome centro puolėjo, bet pirmavome pagal atkovotus kamuolius. Žaidėjai parodė, kad ne ūgis viską lemia krepšinyje. Vaikinai tikrai mobilūs, labai komandiškas tiek trenerių kolektyvas, tiek žaidėjai. Nuo pat pirmųjų minučių žiauriai patiko geras darbas treniruotėse, kas atsispindėjo rezultate.
– Po dviejų kėlinių finale prieš ispanus turėjote dviženklį pranašumą, tačiau varžovai sugrįžo ir išlygino rezultatą. Kas padėjo nesulūžti?
– Kiekvienose rungtynėse atsirasdavo lyderis, kuris patempdavo. Labai norėčiau padėkoti vaikinų pirmiems treneriams, kurie labai gerai ruošė tuos žaidėjus. Aš esu penktoje rinktinėje ir nemačiau taip gerai paruoštų žaidėjų. Vienas žaidėjas galėjo pasiimti ant savęs iniciatyvą. Kaip pavyzdys – Nojus Indrušaitis, lemiamose rungtynėse Mantas Laurenčikas ir Kasparas Jakučionis. Čia ir buvo mūsų stiprybė, kad kiekvieną kartą atsirasdavo vis kitas lyderis, kuris imdavosi iniciatyvos.
– Kuo ši jaunoji karta yra išskirtinė?
– Tai yra labai kultūringa karta. Man tokie dalykai griebdavo už širdies, kai ateidavau per pertrauką, žaidėjai atsistodavo, kartu paplodavo trenerių kolektyvui. Buvo labai gera mobilizacija ir patys žaidėjai, kaip žmonės, yra labai išauklėti. Manau, kad jie myli savo tėvynę ir ją gerbia. Manau, kad ši karta yra labai patriotiška.
– Nojus Indrušaitis buvo vienas lyderių. Kiek rizikavote jį pasiimdami likus tik keturioms treniruotėms iki čempionato?
– Nelabai rizikavau, nes Nojus yra individualiai stiprus žaidėjas, protingas, jis visuomet įsilies į kolektyvą. Pirmosiose rungtynėse galbūt trūko kažkiek tarpusavio supratimo. Matėte rezultatą, jis buvo rezultatyviausias rinktinės žaidėjas. Komanda laimėjo. Reiškia, kad viskas pasiteisino.
– Kalbant apie Kasparą Jakučionį, jaunuolis metus tobulėjo „Barcelonoje“. Kiek jis pasikeitė nuo tų laikų, kai matėte jį Moksleivių krepšinio lygoje?
– Sunku pasakyti, kiek pasikeitė, nes vis tiek komanda yra stipri. Gal jis neturėjo tokio vaidmens, kokio tikėjosi, bet visumoje jis buvo labai svarbus žaidėjas. Jis turėjo problemų su nugara viso sezono metu, nebuvo idealios fizinės formos, kažkiek mes jį taupėme treniruočių metu. Jis davė labai daug naudos komandai.
– Kiek apskritai vertinate tokį pasiekimą po 14 metų pertraukos?
– Man labai smagu matyti individualiai gerai paruoštus žaidėjus. Tai yra mano penktas Europos čempionatas. Anksčiau labai skirdavosi individualus, tiek fizinis pasirengimas nuo Ispanijos, Prancūzijos ir kitų šalių. Čia mes matėme, jog pirmaudavome pagal tai. Matome, kad auga labai gerai individualiai paruoštų žaidėjų karta.
– Kurios rungtynės buvo lemiamos, svarbiausios?
– Be abejo, rungtynės su turkais. Ketvirtfinalis yra tas barjeras, kurį praėjęs, gali pradėti ramiau žiūrėti į rungtynes. Pralaimėjus pusfinalyje, bent jau yra rungtynės dėl trečios vietos. Tu gali reabilituotis ir užimti trečią vietą. Tai nėra blogas rezultatas. Kai esi favoritas ir pralaimi ketvirtfinalyje, tai nėra labai geras rezultatas. Po pergalės prieš Turkiją buvo labai gera emocija.
– Maksvyčio pergalės prasidėjo su šešiolikmečių rinktine ir jis dabar yra Lietuvos rinktinės treneris. Kiek pačiam, kaip treneriu, gali padėti tokia pergalė?
– Nežinau, turbūt kiti turėtų vertinti mano darbą. Aš stengiuosi daryti savo darbą.
_____________
