Vilniaus krepšinio mokyklos strategas Edvinas Justa bendraudamas su naujienų portalu tv3.lt pasidalijo įžvalgomis apie Lietuvoje, Europoje ir visame pasaulyje vykstančius oranžinio kamuolio procesus.
2017 m. treneris vadovavo U16 Lietuvos rinktinei Europos čempionate, o 2020 m. buvo vyriausias Vilniaus „Ryto“ jaunimo komandos treneris, su kuria laimėjo Kaune vykusią Eurolygos jaunimo atranką ir iškovojo kelialapį į finalinį etapą. Deja, netrukus prasidėjusi pandemija ir nutrauktas Eurolygos sezonas neleido „Ryto“ krepšininkams išbandyti savo jėgų grumiantis su geriausiomis žemyno Europos komandomis.
Per savo karjerą E. Justa yra treniravęs Ąžuolą Tubelį, Deividą Sirvydį, Augustą Marčiulionį, Mareką Blaževičių, Adą Šimonį, Karolį Giedraitį, Aistį Pilauską, Matą Jogėlą, Domantą Vilį ir kitus šiandien žinomus krepšininkus.
Šiuo metu E. Justa dirba Vilniaus krepšinio mokykloje (VKM) ir treniruoja Regionų krepšinio lygoje (RKL) žaidžiančią „VKM-NAPC“ komandą. Justa su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais pasidalino mintimis apie jaunimo integraciją į vyrų krepšinį. Pasak pašnekovo, jaunimo nutekėjimas į Amerikos koledžus ir universitetus – natūralus procesas. Visgi čia pat treneris priduria, kad kiekvienas atvejis individualus, todėl tikrai nereikia priimti skubotų sprendimų ir beatodairiškai susižavėti „amerikietiška svajone“.
Išvyksta į Ameriką dar būdami moksleiviais
Pastaraisiais metais tendencijos tokios, kad labai daug perspektyvių Lietuvos žaidėjų išvyksta į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) dar net nebaigę mokyklų. Taip pat nemažas srautas žaidėjų, dėjusių pirmus žingsnius Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) ir Lietuvos krepšinio lygoje (LKL), išvyksta į studijuoti ir žaisti krepšinio į JAV universitetus.
Praėjusį sezoną NKL čempionatą laimėjo Kauno „Žalgirio“ dubleriai, iš kurių 3–4 žaidėjai išvyko į JAV. Jaunimas išvyksta dėl tobulėjimo galimybių, geresnių sąlygų derinti mokslą ir sportą bei papildomų pajamų. Kartais gaunasi taip, kad jaunas krepšininkas, žaisdamas profesionaliai Lietuvoje, niekada neuždirbs tiek, kiek uždirbtų studijuodamas JAV universitete.
Reikia pripažinti, kad JAV gali pasiūlyti atviras ir dideles galimybes. Lietuva, deja, kol kas negali su tuo konkuruoti. Tačiau su tuo susiduriame ne tik mes. Graikija, Serbija ir kitos krepšinio šalys proporcingai „praranda“ panašų žaidėjų skaičių, kurie „nuteka“ į JAV. Žinoma, Ispanijos „Real“ ir „Barcelonos“ akademijos „praranda“ mažiau savo žaidėjų, kadangi pačios turi puikią infrastruktūrą, sąlygas ir garsų vardą.
Ieškant savo kelio labai svarbu išlaukti
Pagrindinis dalykas – rasti savo kelią ir terpę, kurioje galėtum žaisti ir augti. Dalis važiuoja dėl to, kad nori išbandyti save ir savo šansus būti pakviestam NBA naujokų biržoje. Kita dalis važiuoja su mintimi sustiprinti savo kūną ir vėliau grįžti į Europą, kur galėtų atsiskleisti kaip krepšininkai. Dar kiti išvyksta dėl siekio gauti išsilavinimą ir galimybės likti valstijose, bet nebūtinai tęsti krepšininko karjerą.
Tai yra labai individualu ir reiktų žiūrėti į konkretų žaidėją. Pavyzdžiui, Ąžuolas Tubelis išvažiavo ir grįžo, bet neatmeta galimybės ateityje žaisti NBA. Matome, kad jis grįžo mobilesnis ir pagerinęs metimą iš perimetro.
Paulius Murauskas jau pernai Panevėžio „Lietkabelyje“ turėjo savo minučių Europos taurėje, Motiejus Krivas debiutavo su „Žalgiriu“ Eurolygoje, bet vis tiek nusprendė išvykti. Matome, kad bent jau kol kas jie save atranda sunkiau, nes susiduria su tikrai didele konkurencija ir žaidėjais, kurie yra ant NBA slenksčio. Jeigu iš tos konkurencijos „išplauks“, lietuviai pasieks dar aukštesnį lygį, bus dar geriau vertinami Europoje ar už Atlanto.
Dažnu atveju reikia mokėti išlaukti savo galimybės. Pavyzdžiui, Augustui Marčiulioniui pirmieji du sezonai NCAA klostėsi labai sudėtingai. Buvo sunku adaptuotis prie kitokio krepšinio, greičių, konkurencijos. Bet Augusto charakteris ir užsispyrimas lėmė tai, kad dabar jis yra pagrindinis komandos įžaidėjas, kuris gauna pasitikėjimą ir teisę į sprendimą lemiamomis akimirkomis. Tai yra protingas įžaidėjas, kurio potencialas – labai didelis. Jis pagerino savo metimą iš distancijos ir neabejoju, kad Augustas ras savo kelią kaip profesionalus krepšininkas – grįš į Europą arba, neatmeskime varianto, bandys prasimušti į NBA.
Geriau išvykti ar pasilikti?
Dabar matome, kad iš NCAA ar NBA Plėtojimo lygos grįžę lietuviai žibai LKL čempionate – Ignas Sargiūnas, Ąžuolas Tubelis, Deividas Sirvydis. Spekuliatyvu kalbėti, kokie jie būtų šiandien, jeigu savo metu nebūtų išvykę į Ameriką.
Galime paimti Mareko Blaževičiaus pavyzdį, kuris irgi buvo laikomas NBA perspektyvos žaidėju, bet į NCAA neišvyko. Dabar jis žaidžia aukščiausioje Ispanijos lygoje, kas yra tikrai geras pasiekimas.
Žaidėjas turi tvirtą kūną ir charakterį. Jis vis dar ieško savo terpės, kurioje galėtų atsiskleisti gražiausiomis spalvomis. Marekui – 23-eji, jis vis dar jaunas žaidėjas, kuris siekia savo piko.
M. Blaževičius LKL/BNS nuotr.
Akivaizdu, kad Liutauras Lelevičius, kuris taip pat nusprendė likti Lietuvoje, jau buvo išaugęs NKL marškinėlius. Jo sprendimas nelaukti savo šanso „Žalgiryje“, o jau dabar LKL ir Europos taurėje žaisti svarbias minutes, mano galva, buvo teisingas. Aišku, dabar jau buvęs „Lietkabelio“ treneris Robertas Štelmaheris krepšininko neišnaudojo ir tai buvo trenerio sprendimas.
Dabar matome, kad Nenadas Čanakas duoda šansų Liutaurui. Žaidėjas turi atletiškumo, tačiau jo kūnas dar liaunas ir jam tikrai reikia sutvirtėti, gerinti žaidimą „1 prieš 1“, kaupti patirtį. Nereikia nusiminti, jeigu kažkas nepavyksta iš karto.
LKL ir NKL čempionatuose žaidžia per daug legionierių
Labai svarbu klubo ir trenerio vizija, ar jie pasiruošę investuoti į žaidėją ir duoti laiko jam atsiskleisti? Reikalinga tinkama organizacija, kuri galėtų stumti į apčiuopiamą rezultatą. Tai gali būti klubas arba universitetas. Ą. Tubeliui treji metai pajėgiame NCAA universitete tapo puikia platforma pagerinti savo įgūdžius, sutvirtėti ir pasiruošti vyrų krepšiniui. Matome, kad jis į Lietuvą grįžo jau susiformavęs, pasiekęs tam tikrą lygį žaidėjas, kuris turi svarbią rolę ar dažnu atveju netgi dominuoja.
Kiekvienas krepšininkas savo piką ir brandą pasiekia skirtingu laikotarpiu. I. Sargiūnas visada buvo techniškas žaidėjas su charakteriu, tačiau jam trūko tvirto kūno. Nuolat sistemingai dirbdamas ir tobulėdamas jis pasiekė tam tikrą rezultatą. Susidėjo aplinkybės, kad iš Klaipėdos „Neptūno“ išvyko įžaidėjas Sterlingas Gibbsas, sumažėjo konkurencija. Klubas rizikavo, bet įžvelgė perspektyvą ir matome, kaip šiuo šansu naudojasi I. Sargiūnas. Apskritai stebint Karaliaus Mindaugo taurės (KMT) ketvirtfinalio rungtynes tarp „Neptūno“ ir „Lietkabelio“ buvo labai džiugu matyti, kad abiejose komandose dominuoja jauni lietuviai, kurie žaidžia svarbiausias minutes ir turi teisę spręsti.
Manyčiau, kad LKL, o ypač NKL čempionate, legionierių yra per daug. Klubai nori rezultato čia ir dabar ir nėra linkę laukti. Ypatingai keista, kai NKL pirmenybėse žaidžia daug užsieniečių. Ši lyga kaip tik turėtų būti platforma, kurioje galėtų atsiskleisti perspektyvūs lietuviai. Iš tiesų, skirtumas tarp NKL ir LKL yra labai didelis ir mes turime labiau padėti savo krepšininkams atsiskleisti ir priaugti vyrų krepšinio lygį.
Atrodytų, jauniems lietuviams daugiau galimybių galėtų suteikti antroje LKL lentelės pusėje esantys klubai, kurie iš esmės nekovoja dėl medalių ar ketverto. Tačiau jie bijo iškristi iš lygos, todėl renkasi saugesnius variantus ir perka legionierius.
I. Sargiūnas LKL/BNS nuotr.
Lietuvos krepšinio ateitis – šviesi
Jaunas žaidėjas turi apsiginkluoti kantrybe ir nuolatos dirbti, nes jis kiekviename laiptelyje susiduria su labai daug iššūkių. Jeigu esi dominuojantis žaidėjas Moksleivių krepšinio lygoje (MKL), tai dar tikrai nereiškia, kad labai lengvai integruosiesi į vyrų krepšinį. Reikia laiko, patirties ir žinių, kad galėtum varžytis su gudriais vyrais, kurie šiame lygyje yra jau 10–15 metų.
Kartais būna ir taip, kad labai gerus rezultatus MKL čempionatuose demonstravę žaidėjai, susidūrę su vyrų konkurencija ir psichologiniu spaudimu, meta krepšininko kelią. Reikia suvokti, kad moksleivių lygoje tu žaidi su savo arba panašaus amžiaus žaidėjais, o vyrų krepšinyje amžiaus cenzo nebėra. Čia atsiranda gudrumo ir patirties bagažas. Pasikartosiu, nereikia norėti visko iškart.
D. Sirvydis (nuotr. KK Lietkabelis)
Žinoma, išimčių pasitaiko – Ramūnui Šiškauskui, Arvydui Macijauskui, Šarūnui Jasikevičiui ar Linui Kleizai pasiekti aukščiausią lygį pavyko labai greitai, bet tai – išskirtiniai talentai ir charakteriai. Ne visiems tas duota, nes kai kurie dalykai yra įgimti, o ne įgyjami.
Būna labai stiprių krepšininkų kartų, tačiau nereikia stebėtis, kad po jų seks tuščias 4–5 metų „tarpas“. Lietuvai būtų idealu, jei iš kiekvienos krepšininkų laidos nacionalinės rinktinės lygį priaugtų 1–2 žaidėjai. Kaip minėjau, nereikia tikėtis, kad taip bus nuolatos.
Lietuvoje turime masiškumą, iš kurio gimsta profesionalumas ir perspektyvių žaidėjų visada atsiranda. MKL pagal krepšinį žaidžiančių vaikų proporciją yra viena lyderiaujančių moksleivių lygų visoje Europoje. Vaikai tikrai turi galimybes siekti savo tikslų Lietuvoje – čia dirba daug individualių įgūdžių trenerių, kurie nuolat tobulina ir atnaujina savo žinias.
Ar galime dirbti dar geriau ir efektyviau? Žinoma.
