Kur buvusi, kur nebuvusi, rubrika „Susipažink su…!“ ir vėl sugrįžo. Šį rudenį prie A. Sireikos krepšinio akademijos prisijungė net 5 nauji treneriai, todėl iš eilės pažindinsimės su kiekvienu nauju mūsų akademijos trenerių kolektyvo nariu. Šiandien rubrikoje „Susipažink su…!“ – garsus treneris ROBERTAS GIEDRAITIS, kuriam patikėtas 2005 m. gimusių akademijos auklėtinių ugdymas.
– Pradėkime nuo pačios pradžios. Kodėl pasirinkote krepšinį, o ne kokią nors kitą sporto šaką?
Krepšinis mano gyvenime atsirado nuo pat 1 klasės. Pasirinkti šią sporto šaką paskatino mano ketveriais metais vyresnė sesuo – ji lankė krepšinį, o aš tiesiog nusekiau jos pėdomis. Taip „užsikabinau“, todėl nusprendžiau sportuoti ir toliau.
– Visą karjerą žaidėte krepšinį. Kodėl pasukote trenerio keliu?
Visą laiką, jau ir tada, kai mokiausi universitete, žinojau, kad noriu būti treneriu. Mano specialybė buvo susijusi su sportu, todėl galvoje nuolat kirbėjo mintis, kad baigęs žaisti turėčiau eiti trenerio keliu.
– Neseniai interneto portale buvo publikuojamas straipsnis apie vienam klubui ištikimu krepšininkus. Buvote minimas ir jūs – kaip visą savo karjerą pražaidęs „Šiaulių“ komandoje. Kodėl būtent „Šiauliai“? Iš kur tokia ištikimybė šiam klubui?
Tuo metu, kai dar žaidžiau profesionaliai, „Šiauliai“ buvo ta komanda, kuri man buvo geriausia vieta tobulėti. Šis klubas suteikė puikias sąlygas, todėl taip ir išėjo, kad praktiškai visą žaidėjo karjerą praleidau Šiauliuose. Žinoma, buvo pasiūlymų ir iš kitų komandų, bet, kaip minėjau, „Šiauliai“ siūlė geriausias sąlygas.
Vėliau sekė ir kitas etapas – įvairiais jau trenerio karjeros momentais taip pat dirbau „Šiaulių“ trenerių štabe.
– ASKA spaudos konferencijoje minėjote, kad esate dirbęs sporto mokykloje. Kokioje? Su kokiomis amžiaus grupėmis dirbote?
Dabar tai krepšinio akademija „Saulė“, joje dirbau kiek daugiau nei 10 metų, nuo 1993-iųjų – iš karto po universiteto baigimo. Vaikus treniravau kone visą savo žaidėjo karjerą – dirbau ir su pačiais mažiausiais, ir su vyresniais. Kai baigiau profesionaliai žaisti, tada baigėsi ir vaikų treniravimo etapas – pradėjau dirbti su vyrais.
– Vadinasi, esate perėjęs visas amžiaus grupes – dirbote ir šiuo metu dirbate su vaikais, treniruojate universiteto studentų komandą, dirbote ir su vyrais. Kuo skiriasi darbas su tokio skirtingo amžiaus krepšininkais?
Darbo su skirtingomis amžiaus grupėmis panašumas, kurį galėčiau išskirti, – tai, ką tu nori padaryti. Tiek iš vaiko, tiek iš suaugusio vyro tu nori nulipdyti gerą, pajėgų krepšininką. Žinoma, su vyrais tai vyksta gerokai greičiau ir lengviau, bet jei tikslingai dirbi, akivaizdžiai pamatai šio proceso rezultatus treniruodamas tiek vaiką, tiek vyrą.
Kalbant apie skirtumus, kaip minėjau, dirbant su vyrais viskas greičiau, nes nereikia to paties kartoti 5 kartus (šypsosi). Vaikams reikia rodyti, mokyti, padėti, sakyti, dar pakartoti, kol jie supranta ir ima daryti tai, ko tu iš jų nori. Darbas su vaikais – tai mokymas, auklėjimas ir daugybė kitų dalykų.
– Jūsų sūnus Rokas taip pat krepšininkas. Ar jis žaidžia savo noru, ar nejučia jūs jį skatinote pasirinkti tokį kelią? Ar patariate jam krepšinio klausimais?
Būdamas dar vaikas, Rokas lankė krepšinį ir futbolą. Pastarosios šakos treneris kalbėjo, kad jis ir futbole gali pasiekti neprastų rezultatų, bet aš labiau norėjau, kad Rokas pasuktų ir krepšinį. Tad galbūt čia yra kažkiek ir mano iniciatyvos, kad jis dabar žaidžia būtent krepšinį.
Anksčiau jam patardavau šiek tiek daugiau, dabar tai vyksta diskusijos forma – aptariame kokius nors epizodus ar situacijas, padiskutuojame, ką čia buvo galima padaryti kitaip. Aš turiu savo argumentų, jis – savo.
– Kalbant apie akademiją, ar ilgai svarstėte pasiūlymą prie jos prisijungti? Ar šis pasiūlymas jums buvo netikėtas?
Ne, ilgai šito pasiūlymo nesvarsčiau. Man jau norėjosi tokio pastovumo – jau gana daug metų tekdavo būti ir atskirai nuo šeimos, ir vėl šalia namų, ir vėl atskirai… Tad norėjosi to buvimo vienoje vietoje, ramybės, taip ir priėmiau sprendimą sutikti treniruoti vaikus.
Tas pasiūlymas nebuvo nukritęs lyg iš giedro dangaus – ryte susitikome su akademijos direktoriumi, po kelių valandų jis paskambino man ir pasiūlė prisijungti. Kaip minėjau, ilgai nesvarsčiau.
– Jau kurį laiką treniruojate 2005 m. gimusius berniukus. Kokį įspūdį spėjote susidaryti apie šią auklėtinių grupę? Ar turite kokių laiko patikrintų darbo su vaikais metodų?
Per šį laiką pastebėjau, kad tie berniukai labai skiriasi – vieni vėlesnio brendimo, kiti jau stipresni, vienas geriau varosi, kitas geriau meta… Bet tai normalu, juk jie maži vaikai, o aš tam ir esu, kad juos pamokyčiau ir jiems padėčiau.
Iš tikro tokių laiko patikrintų metodų neturiu, nes darbas su vaikais yra labai specifinis. Dirbdamas su vyrais tu turi savo sistemą, kurią stengiesi įgyvendinti, o čia vaikai – pirmiausia juos turi visko išmokyti, tik tada gali pradėti taikyti kažkokias sistemas.
– Koks krepšinio treneris jums yra autoritetas, į kurį norite lygiuotis?
Nepasakysiu konkretaus trenerio… Man teko dirbti su daug gerų krepšinio specialistų – su Antanu Sireika, Aloyzu Rudžiu, Ramūnu Butautu, Kaziu Maskvyčiu. Kiekvienas iš jų turi puikių idėjų, minčių ir pan., bet kaip treneris, norintis sukurti ir nuveikti kažką gero, tu privalai pats turėti savą sistemą, į kurią gali įdėti tik po kruopelytę kito trenerio darbo principų. Tad tie kiti treneriai yra tik savotiški mokytojai.
– Jūsų gyvenimas tikriausiai neapsiriboja vien krepšiniu. Gal turite kitos mėgstamos laisvalaikio veiklos?
Be abejo, turiu. Viena iš tokių veiklų – žvejyba, kuri man yra tarsi atgaiva. Aš galiu išvažiuoti vienas, pabūti, pamąstyti. Po žvejybos atsigauna tiek mano kūnas, tiek protas, ir todėl tai yra vienas iš pagrindinių mano pomėgių.
Kitas dalykas – buvimas su šeima. Džiaugiuosi kiekviena kartu praleista minute, kai galime visi susirinkti, kartu pasėdėti, pabūti. Dabar tokių akimirkų mažiau, nes abu vaikai užaugę, tad džiaugiuosi, kai jie grįžta, kai visi susėdame prie stalo ar kur nors kartu nuvažiuojame. Man tai pačios geriausios akimirkos.
Informacija: Antano Sireikos krepšinio akademija
Nuotrauka: Delfi.lt
