Dariaus Sirtauto pavardė galvoje nuskamba viena pirmųjų, kai tema pasisuka apie lietuvius dėjimų virtuozus. Vos 193 cm ūgio buvęs krepšininkas savo karjeroje sirgalius nuolat stebindavo šuolio galimybėmis tiek rungtynių metu, tiek pasirodymuose dėjimų konkursuose.
Tris kartus Lietuvos krepšinio lygos „Oro karaliaus“ nugalėtoju tapęs skrajūnas savo pasirodymų labai nesureikšmina ir prisimena juos su šypsena: „Nesu labai sentimentalus. Prabėgo daug metų. Žinoma, jei atsiranda bendraminčių, tai pakalbėti apie tai bei prisiminti visai smagu. Laikai labai stipriai pasikeitė, tuo metu į viską žiūrėjom vienaip, o dabar žvelgiant atgal atrodo kažkiek juokingai. Net ir su vaikais pažiūrime, kartu pasijuokiame.“
Šeštadienį Avia Solutions Group arenoje vyksiančios moksleivių „Žvaigždžių dienos“ šventėje „Immergas Oro karaliaus“ konkurse komisijos nariu tapsiantis D. Sirtautas tikisi gerų emocijų ir įsimintinų pasirodymų.
„Tai bus puikus reginys, kuris suteiks begalę gerų emocijų. O dėjimai, tikiuosi, privers ir kokį aukštesnį balą parodyti“, – kalbėjo dabar jau su jaunimu dirbantis asmeninių įgūdžių treneris.
Interviu mkl.lt puslapiui buvęs krepšininkas papasakojo apie įgimtas šuolio savybes, pirmuosius dėjimus ir laukiantį konkursą Vilniuje.
– Tris kartus tapote LKL oro karaliaus nugalėtoju ir tai yra geriausias visų laikų rezultatas. Greitu metu tikriausiai jis nebus pagerintas, kadangi tokio tipo konkursai Lietuvoje nebevyksta. Kaip prisimenat tuos titulus, ar daug tekdavo ruoštis?
– Vienintelis geras dalykas, kad niekas jau nepagerins, nes turnyrai nebevyksta (juokiasi)… Iš tikro, nelabai ten ir ruošdavomės. Gal tame laikmetyje nebuvo tokios išpuoselėtos tradicijos. Pasiruošimas yra krepšininko rutina bei treniruočių proceso dalis. Kas gali pašokt – tie šoka, kas gali įmest – tie meta. Kažkokių atrankų ar didelių pasiruošimų tam nebūdavo.
– Pats neišsiskyrėt kaip labai aukšto ūgio krepšininkas, bet šuolį turėjote įspūdingą. Ar teko jaunystėje atskirai dirbti ant to? Ar tai labiau įgimtas talentas?
– Kažkiek gal fiziologija, kažkiek genetika. Kiekvienas atsineša savybes, kurios persiduoda ir aikštelėje. Pas mane labiau dominavo tos greitos ir sprogstančios savybės. Nemėgdavau nei ilgų bėgimų, labiau krypdavau prie sprintų, trumpų distancijų. Žinoma, kas labiau patinka, ten labiau ir linkstame. Retas kuris užsiima daryti dalykus, kurių nemėgsta (šypsosi).
– Gal prisimintumėt, kelerių metų pavyko įdėti į krepšį?
– Pirmasis gal nėra labai įsiminęs, bet kai pradėjau pasiekti lanką, tekdavo ir su teniso kamuoliukais „padėlioti“. Dalykai paprasti, bet įspūdžiai buvo didžiausi. Daug laiko praleisdavom su draugais sportuodami lauko aikštelėse. Ten ir prasidėjo pirmieji dėjimai.
– Dabar surasti pavyzdžių internete ir kažką nukopijuoti labai nesunku. Jūsų laikmečiu rasti vaizdo įrašų iš NBA ar kitų šalių konkursų tikriausiai daug galimybių nebuvo. Ar nepritrūkdavo fantazijos konkursams?
– Mažesnis pasirinkimas labiausiai ir leisdavo progresuoti. Kuo mažiau informacijos gaudavome, tuo labiau stengdavomės dirbti bei išnaudoti tą laiką. Kažkaip viskas natūraliai pavykdavo.
– 1995 metais konkursas Žvaigždžių dienos šventėje Alytuje, žinoma, įsiminė įspūdingais dėjimais, bet tuo pačiu ir vis nulinkstančiais krepšiais. Pačiam prieš paskutinį dėjimą ir kažkokia trauma kišo koją, bet laimėti konkurso nesutrukdė? Kokie prisiminimai iš šio konkurso?
– Nesu labai sentimentalus. Prabėgo daug metų. Žinoma, jei atsiranda bendraminčių, tai pakalbėti apie tai bei prisiminti visai smagu. Neseniai buvau susisiekęs su Giedriumi Šliku, paprašiau, kad susiųstų tuos senus pasirodymus, konkursus. Tai jis parūpino man savo archyvų. O šiaip, laikai labai stipriai pasikeitė, tuo metu į viską žiūrėjom vienaip, o dabar žvelgiant atgal atrodo kažkiek juokingai. Net ir su vaikais pažiūrime, kartu pasijuokiame.
– Kokie dėjimai šių laikų krepšinyje labiausiai patraukia paties dėmesį? Gal turite kažkurį labiausiai patinkantį skrajūną?
– Tikrai taip. Smagu stebėti savo sūnaus Jono dėjimus, taip pat Buzelio (Mato). Žmonės beveik 210 cm ūgio, bet yra koordinuoti, puikiai valdo savo kūnus. Liečia lentos viršų, o su nosimi ir lanką pasiekia. Kosmosas, kokie atletai šiais laikais…
– Rytoj Vilniuje vyksiančiame „Immergas Oro karaliaus“ konkurse dalyvausite kaip komisijos narys. Ko tikitės iš šios šventės?
– Viskas yra labai pasikeitę nuo to, kaip buvo žaidžiant man pačiam. Tiek sąlygos, pačių švenčių lygis, tiek jaunųjų krepšininkų fizinės galimybės kūnai. Tai bus puikus reginys, kuris suteiks begalę gerų emocijų. O dėjimai, tikiuosi, privers ir kokį aukštesnį balą parodyti (šypsosi).
