Vilniaus krepšinio mokyklos naujiena
Kiekvieno krepšininko autoritetas – jo pačio treneris. Bet yra trenerių, kurie įkvepti gali visą pasaulį savo atsidavimu, aistra ir gebėjimu įveikti barjerus. Būtent tokį trenerį turime Vilniaus miesto krepšinio mokykloje!
Susipažinkite su Luku Laurinaičiu – neprigirdinčiu treneriu, kuris Vilniaus miesto krepšinio mokykloje treniruoja įvairaus amžiaus neprigirdinčius ir kurčiuosius vaikus bei jaunimą. Iš Alytaus kilęs ir dabar Vilniuje gyvenantis Lukas yra ne tik Lietuvos kurčiųjų vyrų krepšinio rinktinės žaidėjas, bet ir olimpinis bei Pasaulio čempionas. Luko pavyzdys patvirtina, kad krepšinis Lietuvoje gali būti vadinamas ne tik sportu, bet ir tikruoju tautiniu simboliu.
Luko, kaip trenerio, vaidmuo išsiskiria. Lukas naudoja klausos implantą, kuris leidžia jam ne tik suprasti, bet ir bendrauti su girdinčiaisiais. Būtent tuo jis ir išsiskiria – savo nepaliaujama aistra ugdyti įvairaus amžiaus kurčiųjų ir neprigirdinčių vaikų bei jaunimo talentus. Su klausos implantu, kuris užpildo atotrūkį tarp girdinčiųjų ir kurčiųjų, Lukas Laurinaitis, galima teigti, kad vykdo misiją pakeisti jaunųjų sportininkų gyvenimą, įrodydamas, kad sporto kalba peržengia visus barjerus.
Lietuvos kurčiųjų vyrų krepšinio rinktinės žaidėjas apie profesionalų krepšinį svajojo jau nuo pat vaikystės. Dar būdamas vaikas, kartu su seneliu, kuris buvo didelis krepšinio fanas, žiūrėdavo įvairias varžybas per televizorių ar eidavo į Alytaus krepšinio areną stebėti rungtynių gyvai. Kuo toliau, tuo daugiau L. Laurinaitis galvojo apie krepšininko karjerą – krepšinis užvaldė laisvalaikį, profesionalūs žaidėjai tapo lyderiais, kurių keliu jis norėjo sekti ir būti į panašus į juos tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
Vis augantis susidomėjimas sportu, dar būnant Lukui pirmoku, paskatino tėvus nuvesti jį į krepšinio būrelį su girdinčiaisiais, kur viskas dar labiau užsimezgė.
„Prisimenu, kad komandoje treniravosi Vaidas Kariniausias. Tada treniravausi ir supratau, kad čia, krepšinio aikštelėje, jaučiuosi puikiai ir noriu žaisti krepšinį“, – pirmąsias krepšinio treniruotes prisimena treneris L. Laurinaitis.
Visgi vos po dviejų savaičių komandinio žaidimo, Lukas iš tuometinio trenerio sulaukė sprendimo, kad negirdintis žaidėjas – komandoje nepageidaujamas. Nors tuo metu su sudaužytomis vaiko svajonėmis teko palikti komandą, noras tapti krepšininku niekur nedingo. Krepšinis buvo žaidžiamas visur – su broliu namuose, su kaimynais kieme, su klasiokais mokyklos salėje.
Negalėdamas savęs pilnai realizuoti krepšinyje, Laurinaitis pradėjo savarankiškai sportuoti lengvąją atletiką pas SSRS sporto meistrą Vytautą Šmidtą. Tuo metu jis treniravosi su svarmenimis sporto salėje, todėl tai jam padėjo fiziškai sutvirtėti.
Bėgant laikui žiniasklaidoje pasirodė straipsnis apie Lietuvos kurčiųjų krepšinį ir jo legendinį trenerį Algimantą Šatą. Nieko nelaukiant buvo surasti trenerio kontaktai ir susiekus gautas atsakymas: „rytoj atvažiuok į treniruotę, 17:30 val. ir nėra ko laukti”.
Visai netrukus prasidėjo pirmosios treniruotės, kuriose, pasak pašnekovo, jį šiltai priėmę komandos vadovai supažindino su taisyklėmis, komandos krepšininkais, bendra tvarka.
„Jau pirmoje treniruotėje mane labai šiltai sutiko. Buvęs komandos kapitonas Justinas Navlickas supažindino su visais žaidėjais, paaiškino žaidimo taisykles, bendrą tvarką. Į šią treniruotę taip pat atvyko ir buvęs LKSK prezidentas Aleksas Jasiūnas, kuris pasidžiaugė mano prisijungimu prie komandos. Kadangi tuo metu gestų kalbos nemokėjau, vienas kitą supratome pirštų daktilinės abėcėlės pagalba“, – pirmąjį susitikimą su komanda prisimena Lukas Laurinaitis.
Žingsnis po žingsnio prasidėjo kasdieninės treniruotės, prakaito liejimas sporto aikštelėje, vainikuotos pergalėmis – olimpinis ir Pasaulio čempionas. Visgi šie titulai nebuvo iškovoti vienu rankos mostu – už žėrinčių pergalių slėpiasi sunkus, kartais net alinantis darbas aikštelėje.
Lietuvos kurčiųjų rinktinėje nuo 2015 m. žaidžiantis L. Laurinaitis gali pasigirti ne vienu laimėjimu, pasiektu per savo karjerą. 2017 m. Kurčiųjų olimpinėse žaidynėse, vykusiose Samsune (Turkija), dramatiškai nugalėjus Venesuelos krepšininkus buvo pasidabinta aukso medaliais, o 2019 m. Lietuvos kurčiųjų vyrų rinktinė planetos pirmenybėse iškovojo sidabrą.
„Už tai, kuo dabar esu, noriu padėkoti savo šeimai, komandos draugams, treneriams ir universiteto dėstytojams, kad pabaigiau magistro studijas. Patirti nemalonumai iš aplinkos – dabar tik maža, bet reikšminga detalė gyvenime, užgrūdinusi ir suformavusi atkaklų ir ryžtingą mano, kaip krepšininko, charakterį“, – neslepia dėkingumo Lukas.
Lukas Lietuvos edukologijos universitete Sporto ir sveikatos fakultete baigė kūno kultūros ir sveikatos ugdymo specialybės magistrą. Baigęs mokslus pasiliko Vilniuje ir atrado naują pašaukimą – treniruoti ateities krepšininkus.
Darbo akimirkomis Vilniaus miesto krepšinio mokykloje, pasiekimais ir profesinėmis svajonėmis L. Laurinaitis sutiko pasidalinti ir su mumis.
– Kiek metų dirbi Vilniaus miesto krepšinio mokykloje? Kaip sekasi?
– Vilniaus miesto krepšinio mokykloje dirbu beveik 3 metus. Iš pradžių adaptacija darbo aplinkoje ir kolektyve buvo nelengva: trūko informacijos, tarpusavio komunikacijos. Taip pat nebuvo daug auklėtinių, norinčių mokytis žaisti krepšinį, todėl pats jų ieškojau – kontaktavau su kiekvienu vaiku, skatinau ir didinau fizinį aktyvumą, iš pradžių žaidimo forma, vėliau pradėjome treniruotis, ugdyti auklėtinių gebėjimus.
Visgi L. Laurinaitis teigia, kad dabar Vilniaus miesto krepšinio mokykloje komunikacinė padėtis tarp trenerių yra tikrai geresnė bei neslepia džiaugsmo, galėdamas čia dirbti ir treniruoti vaikus.
„Dabar situacija pagerėjo. Krepšininkai noriai treniruojasi, įgauna vis daugiau praktinės patirties, tobulėja tiek fiziškai, tiek psichologiškai, būnant komandoje siekia bendro tikslo – pergalės. Taip pat, mano manymu, komunikacija, bendravimas ir bendradarbiavimas tarp darbuotojų kolektyve irgi pagerėjo. Ypač po to, kai sužaidėme vidinį čempionatą, labiau susipažinome su treneriais ir žaidimu. Ačiū jiems, džiaugiuosi ir didžiuojuosi, būdamas šios mokyklos dalimi!“
– Šiais metais tapai VKM Metų atradimu (2022/2023 m. sezono uždarymo šventėje įteiktas apdovanojimas), ką tau reiškia šis apdovanojimas?
– Tikrai netikėta, buvau maloniai nustebintas. Žinoma, šis apdovanojimas labai motyvuoja toliau stengtis ir tobulėti, augti kartu su savo auklėtiniais. Šią nominaciją skiriu visai aktyviai ir noriai dalyvavusiai kurčiųjų bendruomenei. Ačiū už pasitikėjimą!
– Jau ilgus metus treniruoji ir dirbi su kurčiaisiais bei neprigirdinčiaisiais krepšinio mylėtojais. Kokie didžiausi iššūkiai dirbant?
– Pradžia buvo iš tiesų sunki, nes trūko praktinių ugdymo žinių. Teko viską mokytis nuo pagrindų tiek man, tiek auklėtiniams, o tai reikalavo daug pastangų ir kantrybės. Taip pat iššūkis yra pati klausos negalia, ji tikrai sukelia sunkumų. Norint paaiškinti derinius tenka kartoti ir keletą kartų, mojuoti žaidimo metu, nes garsiniai padrąsinimai, nurodymai, šiuo atveju, nepadeda.
– Kokie svarbiausi/didžiausi tavo VKM komandų pasiekimai?
– Didžiausias laimėjimas būtų žaisti moksleivių krepšinio lygoje. Be to, ugdyti žaidėjų profesionalumą, kad ateityje patektų į kurčiųjų vyrų ar moterų rinktines. O su jaunimo rinktine laimėti medalius pasaulio kurčiųjų jaunimo čempionate.
– Treniruoji vaikus, bet ir pats aktyviai žaidi krepšinį. Papasakok apie tai trumpai.
– Žaisdamas krepšinį įgaunu daugiau patirties ir sukauptomis žiniomis galiu dalintis su savo auklėtiniais. Matau dvigubą naudą – palaikau savo fizinę formą, semiuosi patirties ir ja dalinuosi.
– Pasaulio kurčiųjų čempionate užsikabinote sidabro medalius. Kokie įspūdžiai iš viso pasiruošimo, čempionato?
– Mes visus metus tikrai sunkiai dirbome, turėjome bendras treniruotes, atsirado sinergija tarp komandos narių, trenerio, tapome lyg šeima, vedami bendro tikslo. Turėjome nemažai rungtynių, papildomai lankėme fizinio pasirengimo treniruotes. Prieš čempionatą dalyvavome mėnesio trukmės stovykloje: mokėmės, “šlifavome” žaidimo taktikas. Poilsio dienomis stengėmės būti kartu su komanda, turėjome draugiškų varžybų, visas iš jų laimėjome. Vedami didžiausio tikslo – laimėti medalius, vykome į Pasaulio čempionatą. Buvome jauna rinktinė, turėjome daug naujų veidų komandoje. Net 7 komandos žaidėjai Pasaulio čempionate dalyvavo pirmą kartą. Labai džiaugiausi, kad po keturių metų pertraukos su naujos kartos rinktine pavyko laimėti medalius.
– Ko palinkėtum krepšininkams ir bendražygiams?
– Kantrybės! Dirbti ir dar kartą dirbti. “Per kančias į žvaigždes”! Būsit čempionai! Krepšinis reikalauja atkaklumo, ryžto, energijos, sveikatos ir laiko, bet pasiekus tikslą – viskas, kas buvo sunku, pasimiršta, o prisiminimuose lieka tik pergalės euforija.
Laurinaičio palinkėjimas visiems
„Noriu palinkėti visiems siekti savo svajonių, nors jos atrodys neįgyvendinamos, nepasiekiamos ar aplinkybės bus nepalankios – tikėkite ir bandykite, kol įgyvendinsite tai, ko trokštate. Būkite aktyvūs, sportuokite. Na, o jeigu sugalvosi prisijungti į mano auklėtinių gretas, žinok, kad Tu – visada esi laukiamas treniruotėje.“
Lukas Laurinaitis yra tikras įkvėpimas ne tik neprigirdinčiųjų, bet ir visai Lietuvos krepšinio bendruomenei. Jo noras įnešti svarų indėlį į krepšinio populiarinimą tarp visų žmonių, nepriklausomai nuo jų klausos gebėjimų, daro jį išskirtine asmenybe. Laurinaičio pavyzdys įrodo, kad tikrame sporte nėra ribų, o krepšinis gali būti tiltu, jungiančiu žmones ir skatinančiu bendravimą.
