2022 m. vasario 24 d. pasaulį sukrėtė Rusijos karinių veiksmų pradžia Ukrainoje. “Tornado” krepšinio mokykla, palaikiusi glaudžius santykius su Ukrainos krepšinio klubais, pasiūlė savo pagalbą nuo karo bėgantiems jaunuoliams. Netrukus kartu su “Tornado” KM vaikais sportavo visas būrys ukrainiečių. Kai kurie jų atvyko su tėvais, kai kurie vieni ir rado savo laikinus namus mokyklos bendruomenės šeimose, už ką esame dėkingi jiems kiekvieną dieną.
Pirmieji Lietuvą pasiekė penkiolikmetis Semen Plachkov su mama. Vaikinas prisijungė prie Tornado KM – “Metga” ekipos ir stengėsi kuo greičiau pamiršti, ką teko patirti pirmosiomis karo dienomis ir integruotis mūsų šalyje. Vis tik, po pusės metų keliai išsiskyrė ir Semenas su mama išvyko gyventi į Vokietiją.
Netrukus sulaukėme dar trijų vaikinų – Arsenijaus Ziubin, Artiomo Sanin ir Hryhorijaus Leskiv. Visi trys jaunieji krepšininkai į Lietuvą atvyko be tėvų, tad juos į šeimas priėmė mūsų bendruomenė. Arsenijus ir Hryhorijus laikinai apsigyveno Laimos Šeputienės šeimoje, o Artiomas iki pat šiol tapo kaip trečiasis Gedimino ir Ritos Mažeikų sūnus. Kiek vėliau į Lietuvą atvyko ir Oleksandr Boryspolets bei Zakhar Pokoiovyi su šeimomis.
– Hryhorijau, ar atsimeni kaip viskas buvo, kai atvykote į Lietuvą? Kaip jus pasitiko mūsų šalis ir jos žmonės? Kaip sekėsi pradėti naują gyvenimo etapą Oresto šeimoje?
– Taip… mano kelionė į Lietuvą buvo labai nepaprasta, su daugybe emocijų, kurios persipynė vienos su kitomis. Po siaubingos Rusijos invazijos, aš sutikau savo naują šeimą. Net negaliu įsivaizduoti nuoširdesnio priėmimo, negu tada, kai mus pasitiko Oresto šeima. Sutikau tikrai nuostabius žmones – Orestą, Daugirdą, Laimą ir Nerijų. Iškart pajutau, kad galiu visiškai jais pasitikėti, o tuo metu tai buvo beprotiškai svarbu mano psichinei būsenai. Tada supratau, kad prasideda naujas gyvenimo etapas. Buvau gerokai sunerimęs, tačiau motyvuotas ir laukiau, nors ir su nerimu širdyje, kaip čia viskas bus. Visas emocijų spalvų spektras, kurį man teko patirti, gerokai paveikė mane. Visa tai išliks mano atmintyje visam gyvenimui. Esu be galo už viską dėkingas ir vieną dieną tikrai tą dėkingumą parodysiu!
Geriausiais žodžiais apie Hryhorijų atsiliepė ir vaikino treneris Tomas Rakauskas: “Hryhorijus labai draugiškas ir noriai bendraujantis vaikas, todėl tik jam atvykus, jis puikiai įsiliejo į mūsų komandą ir puikiai susibendravo su naujais komandos draugais. Vaikinas maksimalistas, visada ir visur siekiantis geriausio rezultato. Jau per pirmąsias treniruotes pamatėme, kad mums jis gali duoti tikrai daug naudos. Labai stiprus tiek fiziškai, tiek individualiai su krepšinio kamuoliu, todėl čia jam reikėjo tik perprasti komandos gynybines rotacijas, puolimo taktiką. Man labai patinka tai, kaip jis dirba ir išspaudžia iš savęs maksimumą treniruotėse. Tikrai drąsiai galiu jį statyti kaip pavyzdį ir visiems likusiems, kaip reikia dirbti per treniruotes, jeigu nori kažko pasiekti krepšinyje”.
– Artiomai, kaip tavo kelionė į Lietuvą? Kokį įspūdį paliko Mariaus ir Manto šeima? Kaip jie tau padėjo adaptuotis?
– Kelionė į Lietuvą buvo labai sunki… Atsimenu, kai prasidėjo karas ir gavome galimybę išvykti, sakė, kad tik dviem savaitėm. Nežinojau, kiek laiko mes būsime Lietuvoje, nežinojau, kiek laiko negalėsiu grįžt namo, nepamatysių žmonių, kuriuos myliu… Pradžioje atrodė, kad praradau visus jausmus ir juos galėčiau susigrąžinti tik sportuodamas su tėčiu, kuris yra fitneso treneris. Iš Kijevo į Lvovą važiavau 10 valandų traukiniu. Net neturėjau kur atsisėsti. Sėdėjau ant savo kuprinės ir net nebuvo kaip nueiti į tualetą… Galvoje buvo chaosas. Galvojau, kas čia bus toliau, nes rusai buvo Kijevo regione. Lvove susitikau komandos draugą Arsenijų ir jo šeimą. Buvo turbūt vienas iš geriausių kelionės momentų, nes sutikau sau artimą žmogų. Pabuvau dar tris dienas Arsenijaus šeimoje ir tada išvykome į Lietuvą. Prie sienos mus pasitiko savanoriai, kurie nuvežė į Kauną. Tuo metu jaučiausi praradęs viską per vieną dieną – vasario 24… Kaune mus pasitiko Mažeikų šeima. Jie priėmė mane ir Arenijaus brolį Nikitą tikrai labai šiltai ir padarė viską, kas leistų mums jaustis kaip namuose nuo pat pirmos dienos. Mūsų emocinė būsena buvo visiškai tragiška, bet šioje šeimoje jautėmės saugūs. Marius man labai padėjo adaptuotis Lietuvoje ir tikrai rūpinosi manimi visąlaik. Tie metai jų šeimoje prabėgo labai greitai ir aš vis dar esu labai laimingas, kad turiu galimybę gyventi pas juos. Pati adaptacija Lietuvoje buvo pakankamai gera, dar ir dabar vis sulaukiu pagalbos iš visų. “Tornado” krepšinio mokykloje irgi visi buvo labai draugiški, o bendrojo lavinimo mokyklos keitimas nebuvo didelis iššūkis, nes per savo gyvenimą jau buvau pakeitęs 6 mokyklas. Lietuvoje jaučiuosi nuostabiai – mėgaujuosi gyvenimu čia, mokausi ir turiu galimybę užsiimti savo mėgstamiausia veikla – krepšiniu. Deja, dažnai mane ištinka psichologinė krizė dėl karo veiksmų mano šalyje ir šios krizės yra mano pagrindiniai priešai. Vis tik stengiuosi jas įveikti. Esu labai dėkingas visai “Tornado” KM bendruomenei, treneriams ir Lietuvos žmonės už pagalbą mums.
Praėjus metams po karto, jau nebėra taip baisu paklausti žmonių, kaip jie jautėsi tada, kai teko bėgti iš savo šalies arba išleisti savo vaikus vienus į kitą šalį. Savo emocijomis ir išgyvenimais pasidalijo ir Artiomo tėtis Vadim Sanin: “Išleisdami Artiomą į Lietuvą mes su žmona Galina supratome, kad tai yra unikali galimybė jam būti saugiam ir žaisti krepšinį vienoje iš stipriausių krepšinio šalių pasaulyje. Net neabejojome, kad viskas jam bus gerai – tiek kasdieniame gyvenime, tiek moksluose, tiek treniruočių procese. Kai sužinojau, kad Artiomas ir Nikita (Arsenijaus brolis) apsigyvens Mažeikų šeimoje iškart supratau, kad viskas bus gerai. Kažkada žiūrėjau futbolo Čempionų lygos rungtynes, kuriose teisėjavo Gediminas. Prisiminiau jo pavardę ir džiaugiausi, kad jie priims vaikinus pas save į namus. Artiomas dabar tikrai laimingas, o mes suprantame, kad kol vyksta karas, jam tikrai pati geriausia vieta Lietuvoje, Kaune – “Tornado” krepšinio mokykloje. Esu be galo dėkingas Gediminui ir Ritai visai “Tornado” KM bendruomenei”.
Tornado KM – “VS sistemos” komandą papildė Oleksandr bei Zakhar. Treneris Mantas Lauraitis pasakojo, jog abiem berniukams įsilieti į komandas gretas visai nebuvo sudėtinga: “Komandos nariai juos iškart priėmė į savo gretas, padovanojo savo senąsias aprangas ar šiaip trūkstamų dalykų, bandė susidraugauti, kiek išėjo susikalbėti tarpusavyje. Žinoma, pagrindinė problema buvo, gal ir dabar šiek tiek yra, kalbos barjeras. Vaikai visai nešneka rusiškai, aš pats irgi labai minimaliai, o Oleksandras ir Zakharas nei lietuvių, nei anglų kalbos gerai nemokėjo, bet prisitaikė. Pradžioje nuo paprastų terminų, dabar jau visai nieko nereikia versti, dauguma dalykų supranta lietuvių kalba, tai ir jiems gyvenimas palengvėjo ir man lengviau komunikuoti, ir vaikams paprasčiau kalbėti tarpusavyje. Krepšinio lygio skirtumas šiek tiek jautėsi. Ne kiek pats jų lygis, bet suvokimas. Saša (kaip jį draugiškai vadina komandos draugai ir treneris – aut. pastaba) buvo ilgiau sportavęs, tai atrodė labiau pažengęs, o Zakhar sportavo tik pora metų iki atvykimo, tai buvo pakankamai “žalias” šiuo klausimu. Bet abiem vyrukais labai džiaugiuosi, puikūs vaikai, problemų nekelia, per treniruotes stengiasi ir dirba, o progresas matosi ir aikštelėje. Labai smagu su jais dirbti”.
Vaikinai iškart buvo įtraukti į krepšinio treniruočių procesą. Juk tuo metu tai buvo vienintelis jų gyvenimo džiaugsmas, padedantis užsimiršti, kas vyksta Ukrainoje.
“Visi trys vaikinai (Artiomas, Arsenijus ir Hryhorijus – aut. past.) labai darbštūs, kovingi galiu juos tik pagirti visuose aspektuose, – gerų žodžių negailėjo treneris Šarūnas Zablockis.
– Krepšinyje tai didžiausias iššūkis buvo kol įprato prie lietuviško krepšinio, nes Ukrainoje jų stilius visiškai kitoks ir, aišku, lygis, nes čia tikrai aukštesnis. Manau, jie neblogai prisitaikė ir tikrai duoda daug naudos… na, o taip dirbdami ir dėdami tiek daug pastangų vaikinai tiesiog negali netobulėti. Tai matosi ir iš jų statistikos skaičiukų, tiek iš komandos rezultatų. Man, kaip treneriui, vienas malonumas juos treniruoti”.
“Treniruočių procesas ganėtinai panašus į tai, koks buvo Ukrainoje, tik čia turi stengtis būti profesionalas tiek aikštelėje, tiek už jos ribų, – mintimis dalijosi Artiomas – Mūsų treneris Šarūnas Zablockis taip pat ir Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) žaidžiančios komandos treneris, tad esu labai laimingas galėdamas mokytis iš profesionalo. Visi žaidėjai komandoje labai disciplinuoti, su rimtu požiūriu į visą procesą, tad turėjome stengtis atitikti jų lygį. Man labai patiko, kad kiekviena treniruotės minutė išnaudojama kaip galima produktyviau visiškai nešvaistant laiko veltui. O labiausiai sužavėjo, kad treneriai viską daro taip, kad vaikai mėgautųsi krepšiniu kaip žaidimu. Treneriai įneša linksmumo į treniruotes, padaro jas įdomiomis ir yra tikrų tikriausi pedagogai. Man patinka pažiūrėti jaunesnių vaikų treniruotes, kaip treneriai įsitraukia į procesą kartu su vaikais ir, atrodo, kad treniruotės visada linksmos, įdomios ir kartu disciplinuotos”.
“Kiekvienas treneris yra skirtingas ir unikalus, – pasakojo tiek 2007 m.g., tiek 2006 m.g. Vaikinų komandoje žaidžiantis Hryhorijus Leskiv. – Net nežinau, kaip čia paaiškinti. Jie turi skirtingas auras. Kiekviena treniruotė yra labai skirtinga ir tu turi būti labai lankstus, jei nori būti pilnai įtrauktas į visą procesą. Abu treneriai – tiek Šarūnas, tiek Tomas daug bendrauja tarpusavyje ir padeda mums tobulinti savo žaidimą. Kas dar man užstrigo, kad komandoje daug unikalių ir gerų žaidėjų. Kai kurie tikrai demonstruoja įspūdingus įgūdžius taip motyvuodami kitus. Na, ir žinoma intensyvumas, energija ir požiūris į patį žaidimą – tai gali pajusti iškart įėjęs į aikštelę. Niekada nesu buvęs tokio tipo klube, tad jaučiuosi kaip žaisdamas Eurolygoje”.
Lietuvos krepšinio federaciją suteikė galimybę tuo metu atvykusiems ukrainiečiams dalyvauti oficialiuose Lietuvos moksleivių krepšinio čempionatuose. Į įdomų sezoną iškart papuolė vyresnieji – Artiomas, Arsenijus ir Semenas. Tornado KM – “Metga” kaip tik kovojo dėl kelialapio į A divizioną, tad treniruotės ir varžybinis procesas sukosi maksimaliu pajėgumu.
– Artiomai, kai pradėjote žaisti oficialiose Lietuvos čempionato rungtynėse, tapote tikrai geru pastiprinimu mūsų komandai. Ypač Tornado KM – Metga turėjo įdomią sezono pabaigą – B div. finalinį ketvertą, kurį ir laimėjote. Ar pastebėjai kokių skirtumų tarp lietuviško ir ukrainietiško krepšinio?
Visų pirma į akis krito žaidimo greitis – jis buvo visiškai kitoks. Iki tol atrodė, kad toks greitis gali būti tik profesionalų lygyje. Tada supratau, kad Lietuvoje vaikai nuo mažens mokomi greitai priimti sprendimus. Tai jau buvome pastebėję 2022 m. sausio mėn., kai su komanda dalyvavome “Christmas Cup” turnyre. Taigi, jau žinojau, ko tikėtis atėjus į komandą, bet vis tiek prireikė keleto rungtynių, kol prisitaikiau. Fiziškumu jie irgi skyrėsi nuo mūsų komandų. Buvau nustebęs, kad dauguma jaunimo komandų/klubų Lietuvoje turi savo atletinio rengimo sales bei atskirus atletinio rengimo trenerius. Mūsų pačių komanda Ukrainoje irgi turėjo, bet abejoju, ar taip buvo kituose klubuose. Dar pastebėjau, kad lyginant su Lietuva, mūsų šalyje nėra tiek daug dėmesio skiriama krepšiniui, ypač vaikų/jaunimo amžiuje. Iš esmės, pats požiūris į vaikų krepšinį yra kitoks – Lietuvoje jis aukščiausiame lygyje, o Ukrainoje nelabai kam įdomus. Nors sporto salių infrastruktūra panaši abiejose šalyse, bet pati čempionato sistema visiškai kitokia. Ukrainoje mes žaisdavome turais – būna parenkamas vienas miestas, atvažiuoja 4 – 5 komandos, sužaidžiame vieni su kitais ir laukiame kito turo. Turų metu gyvendavome viešbučiuose, žaisdavome 1 rungtynes per dieną, o per turą nuo 2 – 4 rungtynių. Iki pandemijos turai vykdavo du kartus per mėnesį, po to jų sumažėjo… aišku, logiška taip daryti, nes Ukraina labai didelė ir sunku keliauti taip kaip Lietuvoje. Man asmeniškai ši sistema patinka labiau nei esanti Lietuvoje, nes mažesnė tikimybė gauti traumą dėl per didelio krūvio. Bet būdamas Lietuvoje jaučiu, kad krepšinis lietuviams – antra religija, tad tikrai esu laimingas, kad galiu toliau treniruotis čia.
2021/2022 m. sezonas ėjo į pabaigą ir buvo laikas galvoti, ką vaikinai veiks per vasarą. Dėka stiprios ir palaikančios mokyklos bendruomenės, vaikinams buvo užtikrintos sąlygos dalyvauti vasaros stovyklose tiek individualių įgūdžių tobulinimo – “Talent Camp”, tiek priešsezoninėje pasiruošimo stovykloje Ignalinoje. Esame labai dėkingi visiems, kurie prisidėjo finansiškai, o ypač Astai Šaltytei ir Paul Trenfield, kurie paaukojo visą reikalingą sumą vaikinų stovykloms. Taip pat visiems kitiems, kurie prisidėjo ir dėka visų jų, “Tornado” KM mokykloje atsirado “Ukrainiečių fondas”, kurio lėšas naudojame tik šių vaikinų sporto reikalams. Taigi, liepos mėn. dauguma vaikinų grįžo į Kijivą, o rugpjūčio mėnesį susitiko stovykloje Ignalinoje.
– Oleksandr, ar buvai prieš tai buvęs sporto stovykloje Ukrainoje? Ar patiko stovykla Ignalinoje? Kas buvo sunkiausia, kas patiko labiausiai? Kuo skyrėsi stovykla Ignalinoje nuo stovyklos Ukrainoje?</b
-Taip, buvau buvęs stovykloje Ukrainoje keletą kartų,o Ignalinoje man labai patiko! Buvo nuostabi stovykla. Žinoma, daug treniravomės, daug bėgiojome, bet ir eidavome į paplūdimį ir maistas buvo labai skanus. Stovykla buvo visai kitokia negu Ukrainoje, bet tik dėl to, kad aš visai nemokėjau kalbos ir buvo sunku bendrauti su kitais komandos draugais. O šiaip viskas buvo nuostabu.
Rudenį prasidėjo naujas sezonas. Vaikinai sėkmingai tęsia mokslus Lietuvos mokyklose ir visą širdį atiduoda krepšiniui. Atsakingas požiūris į treniruotes, disciplina ir didelė meilė krepšiniui duoda puikius rezulus ir Lietuvos Moksleivių krepšinio lygos čempionatuose. Tikimės, kad karas pasibaigs ir jie visi laimingai galės grįžti į savo tėvynę Ukrainą.
“Tornado” krepšinio mokykla tiek savo, tiek visų vaikų vardu nuoširdžiai dėkoja visiems, kurie prisidėjo prie jų integracijos Lietuvoje.
