Moksleivių krepšinio lyga (MKL) kartu su santechnikos lydere ADMA pristato naują rubriką: „MKL herojai“. Šioje rubrikoje bus apžvelgiami už kadro esantys žmonės, kurie paverčia moksleivių krepšinį magišku. Pirmame rubrikos tekste pateikiame interviu su „Tornado“ krepšinio mokyklos treneriu Šarūnu Zablockiu.
Jo vadovaujama 2006 metų komanda įrodė, kad darbas ir užsispyrimas yra kertinis pamatas sėkmei. Š. Zablockio vadovaujami krepšininkai B divizione keletą metų diktavo madas, bet į A divizioną nepapuldavo.
2022-2023 metų sezone jie pravėrė A diviziono duris ir iškart nužygiavo iki U17 A diviziono finalinio ketverto. Tais metais jie liko antri. 2023-2024 metų MKL krepšinio sezone, trenerio Š. Zablockio nuomone jie nesiblaškė ir kryptingai siekė savo tikslo. Tai leido jiems kelti U18 A diviziono taurę į viršų.
Apie daug darbo reikalavusią komandą, užsispyrimą, vendetą ir tikslo siekius pasakojo „MKL“ herojus ir vienintelės komandos, kuri laimėjo tiek B, tiek A divizionus, vyriausias treneris Šarūnas Zablockis.
– Taigi, kaip jaučiasi čempionai? – pokalbį su treneriu pradėjo MKL.lt.
– Jau kaip ir praėjo tas efektas. Žinoma, nepamiršom, bet atvertėme naują lapą. Yra žaidėjai, kurie žaidžia Amerikoje, kurie Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL), kurie baigė krepšinį. Aš pradėjau dirbti su jaunesniais sportininkais.
– Pradėkime nuo pradžių. Prie „Tornado“ krepšinio komandos vairo stojote 2019-2020 metų sezone. Kas lėmė, kad jūs tapote vyriausiuoju treneriu?
– Tuo metu baigė žaisti 2000 m. karta ir krepšinio mokyklos direktorius man pasiūlė treniruoti šią komandą.
– Tuo metu žaidėte B divizione. Ar tuomet manėte, kad ši karta gali būti unikali?
– Žinojau, kad su šia karta reikės įdėti daug darbo. Tuomet nedvejojau daug, nes netikėtai pasiūlė treniruoti ir iškarti sutikau.
– Tą sezoną jūsų komanda žaidė čempionių ritmu, t. y. 12-1 buvo pergalių ir pralaimėjimų santykis, bet ištiko pandemija. Manėte, kad tada galėjote prasibrauti į A divizioną?
– Jei nebūtų ištikusi COVID-19 pandemija, tai mes būtume anksčiau patekę į A divizioną.
– 2020-2021 sezonas buvo po pandemijos. Kaip stipriai buvo motyvuoti žaidėjai „baigti darbus“?
– Man visada yra motyvacija. Ar yra „nebaigti darbai“, ar reikia apginti čempiono vardą. To tikrai netrūko. Kai man nebebus motyvacijos – su vaikais nebedirbsiu.
– O kalbant apie žaidėjus?
– Vaikai tikrai buvo labai motyvuoti. Pagrindinė mūsų komanda buvo labai užsispyrusi ir motyvuota. Su šiais žaidėjais jokių problemų nebuvo. Visi sportuodavo papildomai tiek kiek reikėjo. Jų vidinė motyvacija buvo labai svarbus aspektas mūsų pergalėms.
Žaidėjai, kurie buvo metais jaunesni taip pat puikiai integravosi į komandą, neturėjau jokių problemų su jais. Diena iš dienos dirbdavom ir treniravomės.
– 2020-2021 sezone vėl grupių etapas nuostabus – 8-0. Ko vėl trūko, kad būtumėte A divizione?
– Tuomet viskas buvo gerai. Noras ir motyvacija tikrai buvo.
– 2021-2022 metai grupės etape vėl buvo nuostabūs. 12-0. Rezultatai palaipsniui gerėjo. Kokia pagrindinė to paslaptis?
– B divizione 12-0 rezultatas yra vienas dalykas, o A divizione tai reikštų visai, ką kitą. Kai mes paaugome, kaip komanda, pajutome, kad mūsų vieta yra A divizionas, buvome to lygio.
Labai įtakos turėjo asmeninis žaidėjų tobulėjimas. Paaugo metais jaunesni vaikai, davė daugiau naudos. Prisijungė Ukrainos vaikai, kurie puikiai atrado savo vietą komandoje. Visi vieni su kitais išmokome treniruotis, supratome, ką daryti.
– U17 A divizione buvote naujokai, bet visiškai neatleidote vadžių. Kaip pavyko prisiderinti prie A diviziono fiziškumo, jo aukštesnio lygio?
– Tuomet turėjau dar 2005 metų gimimo vaikų komandą. Joje integruodavau 2006 gimimo žaidėjus. Komandos lyderiams nebuvo labai sunku priprasti prie A diviziono lygio, nes jie atstovavo metais vyresniems. Viskas išėjo natūraliai.
– U17 A diviziono rungtynėse kovėtės ir prieš legendinę T. Purlio komandą ir ją įveikėte. Galima teigti, kad nejautėte jokių autoritetų?
– Visus varžovus gerbėme, su visais stengėmės žaisti iš visų jėgų ir drąsiai.
– Kaip pavyko išsiugdyti tokį nugalėtojų mentalitetą?
– Vieno vaisto tam nėra. Daug treniravomės, daug dirbome. Reikėjo tėvams pakeisti savo požiūrį. Su vaikais buvo daug įvairių pokalbių ir diskusijų. Džiugu, kad ir mokykla padėjo. Nebuvo lengva, kai kurie metė krepšinį, kai teko daugiau treniruotis. Kai kuriems pasirodė per sunku, tai pasirinko atstovauti antrajai komandai.
Tie, kurie liko ir pasitikėjo procesu, tapo stipriausi.
– Kalbėjote apie mokyklos pagalbą. Kokia ji buvo?
– Mokykla suteikė sąlygas, kurių iš karto net negalėjome įvertinti. Nuolat sakydavau žaidėjams: „Jūs vertinsite mokyklos pastangas, kai išeisite.“ Mokykla padarė tokias sąlygas, kad jie treniravosi, kaip profesionalūs krepšininkai, tik kad negavo atlyginimo. Jie turėdavo treniruotes kiekvieną dieną, turėjo fizinio rengimo trenerius.
– Būtent šiame sezone patekote net į U17 A diviziono FINAL 4 finalą. Tai buvo jūsų vendeta už visų sezonų nesėkmes?
– Su visa pagarba „Žalgirio“ komandai, bet mes būtume žymiai geriau sukovoję, jei tą savaitę nebūtumėme žaidę 5 rungtynių. Visą savaitę žaidėme seriją su „Perkūno“ krepšinio mokykla, vėliau dieną pailsėjome ir vykome į finalinį ketvertą.
Pusfinalyje vos laimėjome prieš „V. Knašiaus“ krepšinio mokyklą. Finale prieš „Žalgirio“ komandą nebuvome geriausios fizinės kondicijos, bet sugebėjom duoti jiems neblogą kovą.
– Ar teisingai supratau, kad jei būtų mažesnis krūvis, manote, kad būtumėte verti laimėti pirmąją vietą?
– Nesakau, kad būtumėme 100 procentų verti, bet šansai būtų visiškai lygūs.
– Kokia pagrindinė yra viena detalė, kuri skyrė jūsų komandą nuo čempionų vardo?
– Labiausiai pritrūko šviežumo. „Žalgirio“ komanda žaidė tikrai nuostabiai ir buvo verti finalo.
– Praeitais metais diktavote madas U18 A divizione. Pirma vieta reguliariajame sezone. Kaip skatinote vaikinus kilti į lemiamą šturmą?
– Nieko skatinti pernelyg nereikėjo, visą sezoną nuosekliai dirbome, daug treniravomės. Noriu pabrėžti, kad būtent šiame sezone mes visiškai nesiblaškėme. Praeitame sezone buvo tų kalnelių. Viso procesu metu ėjome viena linija, turėjome susitarimus, kurių laikėmės.
– Kaip atsirado „nesiblaškymo“ fenomenas?
– Manau, kad tai yra darbas ir įdirbis. Taip pat charakteriai buvo nuostabūs. Tai buvo visų žmonių, kurie prisidėjo prie komandos, darbo vaisius.
– Pusfinalyje įveikėte Vilniaus krepšinio mokyklos (VKM) I komandą. Koks tai buvo mačas?
– Jie mums buvo labai neparankūs, labai nenuspėjami. Žaidė greitą krepšinį. Mes tuomet buvome susikaupę ir tikėjome, kad galime laimėti rungtynes. Ėjome savo linija ir laimėjome pusfinalį. Šiame mače tikrai dar ne visus resursus išnaudojome.
– Kokia buvo atmosfera rūbinėje po mačo prieš VKM I komandą?
– Pamenu, kad labai gerai išsimiegojome. Ryte pasižiūrėjom „Žalgirio“ rungtynių įrašą, išanalizavome jų žaidimą. Jau anksčiau turėjome pagrindinius aspektus, juos prisiminėme. Su žaidėjais buvo lengvas pokalbis, ką atakuosime, kaip žaisime.
Po pokalbio vaikų nereikėjo papildomai motyvuoti. Jie tikrai gerai prisiminė praeitų metų pralaimėjimą. Tai buvo tikras Kauno derbis. Buvo kalbų iš pašalinių, o jos dar labiau užvedė. Man, kaip treneriui, nereikėjo „super“ motyvacinės kalbos.
Mano žaidėjų akys tiesiog degė, o juos nugalėti buvo tiesiog neįmanoma
– Minėjote pašalines kalbas. Kokios jos buvo?
– Visokių buvo. Kas vertesni, kas nevertesni. Nesigilinau per daug.
– Spaudimo nejautėte finale?
– Tikrai ne. Laimėti buvo dar saldžiau nei metais prieš. Jie buvo dar stipresni. Tai mus tik motyvavo.
– Šis mačas vainikavo jūsų kelionę. Nuo B diviziono iki U18 A diviziono karalių. Koks sėkmės receptas?
– Aš tikėjau, vaikai tikėjo procesu, stengėmės nesiblaškyti. Vaikų ir mano pačio tobulėjimas labai prie to irgi prisidėjo.
– Pabaigai, ko galite palinkėti kitiems, kurie į jūsų komandą žiūri, kaip į pavyzdį?
– Linkiu turėti savo viziją, savo stilių. Tikėti darbu, nesiblaškyti. Kuo labiau sekasi, tai tuo reikia daugiau dirbti. Linkiu niekada nebijoti pralaimėjimų.
