Lapkričio mėnesį populiariausiu teisėju buvo išrinktas Justinas Petrauskas, kuris dirba Klaipėdos regione. Teisėjas iškart išskyrė savo darbo specifiką ir kartu savikritiškai žiūrėjo į lapkričio mėnesio darbą „LIDL–MKL“ pirmenybėse.
„Prieš pradėdamas podkastą norėčiau pasakyti tai – kai baigiasi rungtynės, jeigu teisėjas nėra dėmesio centre, reiškia, kad tai buvo geros rungtynės. Mums to dėmesio nelabai reikia. Nežinau, ne man savo darbą vertinti. Aišku, savikritika yra svarbiausias dalykas. Vaikai galbūt labiau pastebėjo mano darbą. Ateini į rungtynes ir vaikai šneka „Va, čia tas teisėjas“… Kartu teisėjo darbo įvertinimas priklauso ir nuo trenerių. Kaip treneris elgiasi šalia aikštelės, taip vaikai elgiasi ir bendrauja su teisėjais aikštelėje. Yra vienų trenerių, kurie vaikais leidžia siausti, bet yra ir tokių trenerių, kurie griežtai savo auklėtiniams pasako, kad tik jie bendrauja su teisėjais“, – pasakojo J. Petrauskas.
Kalbėdamas apie savo teisėjavimo karjeros pradžią J. Petrauskas prisiminė savo trenerio paraginimą, pirminį nenorą mokytis teisėjauti ir kartu prisiminė sunkumus startuojant teisėjo rogėse.
„Šiai dienai teisėjavimas ir teisėjai yra pasikeitę – žmonės labiau gerbia krepšinio teisėjus nei seniau. Įžeidžiančių skanduočių nebeišgirsi. Dabar visa teisėjavimo kultūra pasikeitusi. Pats žaidžiau krepšinį Tauragės sporto centro komandoje, kai man buvo 15-ką metų, sėdėdavau suolo gale, sušaukdavau ar tai bauda, ar tai žingsniai. Mano treneris vieną kartą pažiūrėjo į suolo galą ir galvojo „Kas čia toks šneka“, antrą kartą. Atėjo rugsėjo mėnuo, kai tuo metu teisėjavimo seminarai buvo Palangoje. Jis man skambino ir sako „Justinai, savaitgaliui tu važiuoji į krepšinio teisėjų seminarą, kur bus keletas jaunų teisėjų iš Tauragės ir kitų miestų“, aš atsakiau „Kur? Aš niekur nevažiuoju“. Paskiau pradėjau išsigalvoti, kad vos ne pinigų nėra ar kažkas kito. Visgi aš nuvykau į tą seminarą ir tai buvo geriausias mano asmeninis ir mano trenerio sprendimas, kad reikia nuvažiuoti į kursus.“
Lapkričio mėnesio „LIDL–MKL“ teisėjas taip pat prisiminė kuriozinę situaciją, dėl kurios teko vėluoti į rungtynes.
„Tai buvo daugmaž prieš septynerius, aštuonerius metus atgal, kai Plungėje vyko mergaičių finalo ketvertas. Turnyro pradžia yra 11 valandą, sekmadienį. Aš pasiskaičiavau savo laiką, kad Plungėje būčiau 10:30, iš Tauragės išvykau geru laiku, kelias geras. Važiuojant į Plungę iš Tauragės reikia važiuoti pro Rietavo miestelį, kuris garsėja savo dideliu turgumi. Būtent sekmadieniais mano minėtas turgus ir vyksta. Važiuojant link Plungės yra tik viena juosta ir iš tos juostos sukama į kairę, kur yra turgus. Ten užsikemša miestas taip, kad kamštis susidaro miesto viduryje, o pats turgus dar yra porą kilometrų už miesto. Judame link Plungės visiškai vėžlio greičiu. Pradžiai dar galvojau, kad spėsiu, bet kamštis visiškai nejudėjo. Kolega tose rungtynėse buvo iš Šilutės – aš jam paskambinau, paklausiau, kokia yra situacija, o jis man sako „Jau vyksta apšilimas, kur tu?“, aš jam atsakiau „Dar vis stoviu eilėje“. Kol stovėjau eilėje – ėmiau persirenginėti. Aišku, manęs iki rungtynių niekas nelaukė, buvo sudėliotas grafikas. Prie savo kolegos prisijungiau, kai tik įpusėjo pirmasis kėlinys.“
Lapkričio mėnesio žvaigžde trenerių tarpe buvo pripažintas Martynas Gailiūnas, kuris dirba Kauno krepšinio mokykloje „Perkūnas“. Moksleivių krepšinio lygoje treneris turi porą komandų, tačiau kol kas ryškiausia yra U17 ekipa Kauno KM „Perkūnas“-„Skirgesa“, su kuria M. Gailiūnas lapkričio mėnesį nepatyrė nė vieno pralaimėjimo.
Visgi prieš prasidedant rimtajai pokalbio daliai – treneris trumpai papasakojo savo santyki su krepšinio teisėjais, dirbančiais jo rungtynėse.
„Mano santykis su teisėjais (juokiasi – aut. past.)… Galiu pasakyti du punktus – kiek tenka pažaisti mėgėjų lygose, tai būna visokių kivirčų. Daugiau nei būnant kaip treneriu. Kaip treneris, atrodo, būnu ramesnis, bet kai pats žaidžiu, tai užverda… Po rungtynių atsiprašau, bet daugiau mažiau viskas būna tvarkoje.“
Vasarą M. Gailiūnas dirbo dvejose rinktinėse – U20 merginų rinktinėje ir dalyvavo turnyre Estijoje su U16 rezervine vaikinų rinktine.
„Patirtis – labai gera. Dirbant prieš tokių gerų specialistų – įgauni daug patirties, pamatai, koks krepšinis vyrauja kitose šalyse, susipažįsti su kitais treneriais. Tą pažinčių ratą pleti ir iš rinktinių liko tik geriausia patirtis.
Mano galva, kažkiek skiriasi greičiai. Merginų krepšinis yra šiek tiek lėtesnis. Kaip treneris viską gali pamatyti greičiau, kadangi pats veiksmas vyksta truputį lėčiau, bet strategijos, taktikos – daugmaž visur yra panašios. Pas vaikinus yra viskas greičiau ir truputį daugiau jėgos.
Daugmaž kaip ir visur – pradžioje U20 merginų rinktinėje reikėjo susipažinti su žaidėjomis, o po to, man atrodo, didelių skirtumų nėra. Bendravimas lygiai toks pats, koks ir su vaikinais.
Su U16 rezervine rinktine viskas išėjo netikėtai. Iki išvykimo į Estiją neturėjome nė vienos treniruotės, o Estijoje turėjome vos vieną treniruotę iki turnyro pradžios. U16 pagrindinė rinktinė nesiilsėjo, bet po visų turnyrų, kur dalyvavo, truputį užklupo ligos, tad nenorėdami rizikuoti išsiuntėme rezervinę rinktinę. Man pasiūlė, tad tokios progos tikrai neatsisakysi – tai labai gera patirtis. Nuvažiavę į Estiją pralaimėjome tik latviams ir likome antri. Laimėjome prieš Čekijos ir Estijos rinktines. Kalbant apie žaidėjus – kai kuriuos veidus galėsime pamatyti U18 rinktinėje. Su Čekijos treneriu kalbėjome ir jis sakė: „Jūs tikrai nesate antra komanda“. Man šis turnyras buvo didelė patirtis. Iš asistento pusės viską matai vienaip, bet kai būni vyr. treneris – būna dar didesnė patirtis.“
M. Gailiūno treniruojamoje U17 „Perkūno“ komandoje ne vienerius metus pagrindinį vaidmenį komandoje vaidina U16 Europos čempionate driokstelėjęs Mantas Laurenčikas, kuris šiemet pravėrė Kauno „Žalgirio“ dublerių duris ir gauna pasireikšti antroje pagal pajėgumą Lietuvos krepšinio lygoje, o M. Laurenčiko pamokos, kurias išmoko tiek treneris, tiek žaidėjai – išlieka iki pat šiandienos.
„Visų pirma – nelabai mėgstu sakyti, kad tai yra grynai mano auklėtinis. Jis yra visos „Perkūno“ krepšinio mokyklos auklėtinis, turėjęs kitus trenerius, tarp kurių buvo Modestas Bižys. Aš labai nemėgstu sakyti, kad tai yra vien mano nuopelnai, o apie patį Mantą – tik geriausi žodžiai. Darbo etika, lyderystė… Prie jo komanda tampa geresnė. Mantas kitus žaidėjus padaro geresniais.
Tikiuosi, kad pavyks Mantą turėti lemiamose MKL kovose – kiek galės jis, tiek padės, o jeigu nepavyks – žaisime ir kovosime su tuo, ką turime.
Bendravimas su Mantu davė naudos ir man, ir komandai. Vien lyderystė rūbinėje… Tikrai verta tą pamatyti ir paminėti – suolas visada gyvas. Koks yra pliusas – kai Manto nėra rungtynėse, jis paliko visą rūbinę ir suolo energiją. Jis sukūrė gerą atmosferą mūsų komandoje.“
Kaune yra ne viena krepšinio mokykla ir akademija – Kauno „Žalgirio“ krepšinio akademija, „Tornado“, „Snaiperis“, „Perkūnas“, Nacionalinė krepšinio akademija (NKA). Ar yra kažkoks skirtumas, žvelgiant iš „Žalgirio“ perspektyvos, iš kurios krepšinio mokyklos keliaujama į „Žalgirio“ jaunimo sistemą?
„Skirtumo nėra. Jeigu reikėtų remtis Manto pavyzdžiu – buvo iš pačio „Žalgirio“ pranešimas, kad vyksta atrankos ir jeigu turite talentingų vaikų, mes renkame juos į atrankas ir galite juos atsiųsti pasibandyti. Iš krepšinio mokyklos atsiuntėme Mantą, kuris tuo laikotarpiu užsikabino, o dabar tas pats bendradarbiavimas vyksta. Iš „Žalgirio“ sistemos žmonės kartas nuo karto atvyksta pasižiūrėti rungtynių, pašneka su treneriais. Manau, kad viskas yra tvarkoje. Nėra kažko atskiro, kad iš „Žalgirio“ krepšinio akademijos ima daugiau žaidėjų nei iš kitų krepšinio mokyklų. Aš galvoju, kad jei žaidėjas gerai žais, jis iš bet kur gali papulti į „Žalgirį“, – pasakojo M. Gailiūnas.
Žaidėjų tarpe lapkričio mėnesio žvaigžde buvo pripažintas mažeikiškis Dominykas Daubaris, kuris paskutinį rudens mėnesį tarp bendraamžių atrodė sunkiai stabdomas – 16,33 taško, 17,66 atkovoto kamuolio ir 30,66 naudingumo balų vidurkis, ginant Mažeikių SM komandos garbę. Negana to, paraleliai D. Daubaris žaidžia ir Regionų krepšinio lygoje („Nostra-RKL“), kur gina „Žalgirio-3“ komandos garbę.
„Mano krepšinio pradžia buvo pas mamos brolį, pas kurį anksčiau leisdavau nemažai laiko. Pas jį žiūrėdavome krepšinį, visada žiūrėdavome „Žalgirį“, o tuo metu Kauno komandos treneris buvo būtent Šarūnas Jasikevičius, tad krepšinis man tuo metu labai patiko ir verta pamėginti pažaisti. Pamėginau, patiko ir dabar toliau žaidžiu.
Lyginant Mažeikius ir „Žalgirio“ sistemą – „Žalgiryje“ krūvis yra žymiai didesnis. Pats dabar jaučiuosi šiek tiek pervargęs, bet stengiuosi tobulėti ir klausyti trenerių. Kai esu rungtynėse su Mažeikiais – visada stengiuosi rodyti, ką išmokau „Žalgiryje“.
Mažeikiuose yra šiek tiek laisviau – mažiau visokių taisyklių. Pavyzdžiui – Mažeikiuose nesportuodavome štanginėje, ką darome Kaune. Man Kaune viskas patinka“, – kalbėjo lapkričio mėnesio „LIDL–MKL“ žvaigždė D. Daubaris.
„LIDL–MKL“ D. Daubaris ir jo atstovaujama Mažeikių SC komanda šiemet šlubuoja – kol kas mažeikiškiams pavyko iškovoti vos 2 pergales iš 7, tačiau talentingasis D. Daubaris mano, kad jo komandos žaidimo kreivė kils į viršų.
„Manau, kad tikrai galime pagerinti savo žaidimą, tačiau turime įdėti daugiau pastangų, nes pas mus komandoje vieni laiko krepšinį kaip būrelį, o kiti labai stengiasi ir skiriasi žaidėjai, kurie atitinkamai skirtingai žiūri į krepšinį. Be treniruočių Mažeikiuose kartais būna sunku su jais susikalbėti, kadangi nežinau, kaip jie žaidžia. Augimui vietos tikrai turime. Taip, aišku norėčiau laimėti MKL, bet yra sunkus darbas ir reikia turėti daug pasitikėjimo savimi“, – pasakojo D. Daubaris.
Trečiajame „MKL Inside“ epizode trumpai aptartas U17 čempionatas ir trumpai prisiminta Mažeikių SC A diviziono komanda.