Jau nuo pavasario pradžios didžiųjų Lietuvos miestų gatvėse pasirodė plakatai su sportiškai nusiteikusiais vaikais, kviečiančiais jaunimą sportuoti ir išbėgti į aikštelę, kur gimsta tikra draugystė. Šią socialinę kampaniją inicijavo Sostinės krepšinio mokykla (SKM) kartu su įmonėmis „JCDecaux Lietuva“ ir „Sportland LT“. Projektas gimė iš siekio priminti vaikams ir jų tėvams, koks svarbus yra judėjimas. Laikas, praleistas sportuojant su kitais vaikais, yra daug naudingesnis nei ilgos valandos internete su nepažįstamaisiais.
„Moksleivių emocinė ir fizinė sveikata visada svarbi tema, o dabartinių įvykių fone pamatome šią aktualiją naujoje šviesoje. Džiaugiamės, kad kartu su partneriais galime įgyvendinti prasmingas iniciatyvas. Mūsų mokykla yra atvira visiems judesį, krepšinį ir bendravimą mėgstantiems moksleiviams. Iš Ukrainos atvykę vaikai greitai pritapo mūsų komandose – jie kartu sportuoja, siekia rezultatų, džiaugiasi dėl pergalių, liūdi dėl pralaimėjimų ir taip tobulina savo fizinius ir socialinius įgūdžius“, – pastebi SKM direktorius Mindaugas Noreika.
Kolegai pritaria ir vienas iš SKM įkūrėjų, Vilniaus „Ryto“ krepšinio klubo valdybos narys, psichologas Andrius Jančiauskas. Pasak specialisto, vaikams itin svarbu atrasti ir priimti sau tinkamiausią rolę. „
Ne vienas klientas man yra pasakojęs apie tai, kaip buvo sudėtinga augti agresyvioje aplinkoje, o savo vertę jis galėdavo įrodyti krepšinio aikštėje. Kai nemoki kalbos, neturi draugų, per sportą vaikas gali kalbėtis ir rasti draugų. Būtent dėl to vaikų fizinis užimtumas gali būti vienas iš svarbiausių integracijos kelių“, – pastebi A. Jančiauskas.
A. Jančiauskas džiaugiasi, kad Moksleivių krepšinio lygoje (MKL) laikomasi garbingo žaidimo principų ir pataria tėveliams nesureikšminti pavienių pergalių ar pralaimėjimų: „Laimėti ir pralaimėti yra gyvenimo dalis. Pralaimėdami mes gauname daug informacijos apie tai, kad kažką ne iki galo darome gerai. Kita vertus, siekti pergalės nėra nieko blogo. Tai yra vienas kelių, kur mes įdedame savo ambiciją, savo tam tikrą vidinį pyktį, agresiją, kurios turi kiekvienas žmogus.“
– Kokią įtaką vaikų emocinei sveikatai turi fizinis aktyvumas? SKM.lt paklausė psichologo A. Jančiausko.
– Kūnas – neatsiejama mūsų emocinės gerovės dalis. Nenoriu absoliutinti, bet virtualioje erdvėje mes dažniausiai judiname tik pirštus, o fizinis kūnas lieka apleistas. Kūnui reikia tiek pat, o gal ir daugiau dėmesio negu anksčiau. Kuo daugiau suvartojame turinio, o šiuolaikinis gyvenimas kupinas įvairiausios stimuliacijos, tuo daugiau į kūną gali prisikaupti įtampų, kurias svarbu išveikti. Vienas iš būdų įveikti įtampą ir mažinti stresą – fizinė veikla.
– Kaip moksleiviui atrasti sau tinkamiausią fizinę veiklą? Kaip tėveliai šioje vietoje vaikams gali padėti, o ne trukdyti?
– Tyrimai mums sako, kad žmogaus emocinei gerovei ypač svarbu „3 pagalvės“. Tai – maistas, miegas ir fizinis aktyvumas. Ant šitų „3 pagalvių“ laikosi labai daug. Man atrodo, tėveliams labai svarbu su vaikais pasportuoti, pajudėti, pasivaikščioti, patiems savo rutinoje turėti fizinio aktyvumo. Tada jie judesio vertę gali perteikti ne teoriškai, o praktiškai. Jeigu tėveliai žiūri televizorių, o vaikams liepia skaityti knygas, kažin, ar bus pasiektas norimas rezultatas. Jeigu jūs skaitote knygas, ir vaikai skaitys knygas. Jeigu sportuojate, sportuos ir vaikai. Be abejo, norint, kad vaikai sportuotų, juos reikia sudominti ir palydėti į tą erdvę, kurioje jiems būtų pakankamai saugu.
Vaikui turėtų būti suformuota užduotis, esanti šiek tiek virš jo galimybių, tačiau ne per sunki kad jis nesijaustų bejėgis. Vien jau tada dauguma vaikų iš judesio malonumo patirs malonumą, džiaugsmą. Pakeliui iškils klausimas, ar vaikas jau pakankamai savarankiškas, kad laisvai jaustųsi socialinėje erdvėje, nes socialinis nerimas mus izoliuoja. Kuo nesaugiau jaučiamės, tuo labiau bijome eiti į nepažįstamą aplinką. Kai kuriems vaikams reikia asmeninio palydėjimo, pavyzdžiui, draugo, su kuriuo galėtų kartu keliauti į treniruotes. Taip pat svarbu derinti fizines veiklas, kad mintyse ir fizine kūne vyrautų harmonija. Pavyzdžiui, centrinis vaiko fizinio aktyvumo kelias galėtų būti krepšinis, o šalia – baseinas, judriosios veiklos.
– Kaip vaikams nepalūžti susidūrus su konkurencijos ir pralaimėjimo elementu, kuris sporte, kaip ir gyvenime, neišvengiamas?
– Manau, čia labiausiai remiamės į tai, kaip tėvams sekasi formuoti vaiko savivertės jausmą. Jeigu namuose jis yra mylimas ne dėl tam tikrų pasiekimų, pergalių ar gerai atliktų užduočių, jaučia, kad yra saugus, mylimas ir vertinamas už pastangas, o ne rezultatus, tokiam vaikui pergalės ar pralaimėjimai nesudarys esminio skirtumo. Kalbant bendrai, laimėti ir pralaimėti yra gyvenimo dalis. Pralaimėdami mes gauname daug informacijos apie tai, kad kažką ne iki galo darome gerai. Tada kyla klausimas, ar turime ugdytojų, kurie mums padėtų, patartų, ką turėtume daryti geriau ar kitaip, kad kitą kartą laimėtume. Siekti pergalės nėra nieko blogo. Tai yra vienas kelių, kur mes įdedame savo ambiciją, savo tam tikrą vidinį pyktį, agresiją, kurios turi kiekvienas žmogus. Jeigu neatrandame konstruktyvaus būdo, kaip tą agresiją panaudoti statant savo sėkmingesnį ir laimingesnį gyvenimą, ta agresija gali konvertuotis į konfliktą, kuriame aš nekuriu gėrio, o pradedu naikinti žmones aplinkui save.
– Ką mums, suaugusiems, reikia daryti, kad vaikai sportą ir fizinę veiklą matytų kaip jungiantį, o ne skaldantį elementą?
– Aš tikiuosi, kad vaikai tą mato ir dabar. Bent jau anksčiau pastebėdavau žymiai daugiau priešpriešos. Pavyzdžiui, Vilniaus ir Kauno krepšinio mokyklų komandoms žaidžiant tarpusavyje, tėvai pykdavosi tiek, kad tarp jų galėdavo kilti fiziniai konfliktai. Labai noriu tikėti, kad toks tėvelių įsitraukimas yra praeitis. Taikus bendras būvis prasideda nuo to, kaip mes, suaugę žmonės, elgiamės tarpusavyje. Pavyzdžiui, į Vilnių atvyksta Kauno krepšinio komandos delegacija. Mes pasisveikiname, palydime į jų vietas, nebijome pabendrauti, atsisveikinti pasibaigus rungtynėms. Jų metu mes kiekvienas sergame už savo komandas, tačiau dėl to netampame priešais. Tai yra gebėjimas vienu metu apimti dvi skirtingas tiesas. Vieniems tėvams svarbiausia yra Kauno, kitiems tėvams – Vilniaus komanda. Tarp šių dviejų egzistuojančių tiesų yra bendroji tiesa – visiems rūpi vaikų gerovė. Viena iš pagrindinių gyvenimo užduočių – išmokti suderinti priešpriešas.
Man labai patinka, kad MKL egzistuoja etikos kodeksas ir pagarba varžovui, ko mokoma nuo pat pirmųjų žingsnių krepšinyje. Vaikai pasisveikina su varžovais prieš rungtynes ir atsisveikina po jų. Varžymasis vyksta tik tada, kai nuskamba švilpukas ir tik pagal aiškiai nustatytas taisykles. Kai rungtynės pasibaigia, mes grįžtame į vieną būvį ir esame vienos šalies, vieno pasaulio piliečiai, kurie kartu siekia bendro gėrio. Aišku, tą labai svarbu suprasti ir nuolat transliuoti treneriams, kas yra labai sunku. Tu esi mūšio įkarštyje, o čia reikia greitai aprimti, palikti pyktį šone ir vėl keliauti į santarvę. Labai dažnas naratyvas – kaltinti vienas kitą dėl pralaimėjimų. Man atrodo, susitelkdami ties čia, mes toliau sėjame žinią, kad pralaimėjimas yra neįmanomas. O tai yra neteisybė. Vieną kartą laimi viena komanda, kitą kartą – kita.
– Į Lietuvą atvykstantys ukrainiečių vaikai susiduria su įvairiais emociniais išgyvenimais, su nerimu ir baime, kaip bus priimti naujoje mokykloje ir aplinkoje. Kaip mums prasmingiausia jiems padėti, nepadarant jiems patiems meškos paslaugos?
– Šiltnamio sąlygos reikalingos, kai tu atvyksti iš gūdaus šalčio. Kai ką tik buvai labai blogose sąlygose, tau reiškia šiltnamio, kad sušiltum. Sušilus ir norint toliau augti, natūraliai norisi išeiti iš šiltnamio ir augti normaliomis sąlygomis. Ką mes galime padaryti gero, tai ne tik padėti ukrainiečiams, bet ir neengti rusakalbių vaikų. Neperkelti vykstančio karo pas save į namus ar komandas. Labai svarbu, kad nepriklausomai nuo tautybės, visi vaikai mūsų sistemoje yra lygiai vertingi ir lygiai svarbūs. Svarbu, kad tą transliuotų treneris ir tą jaustų patys vaikai. Draugiškose komandose yra labai nesunku priimti ir pasirūpinti keliais vaikais. Šiuo atveju ukrainiečių vaikams pradžioje galima ir reiktų suteikti išskirtines sąlygas, o vėliau juos integruoti į komandą taip, kad jie jaustųsi lygiateisiai jos nariai, kurie turi tiek pat atsakomybių, pareigų ir teisių. Natūralu, pradžioje pagerintos sąlygos yra reikalingos dėl adaptacinio laikotarpio. Kitas klausimas, koks yra tas pereinamasis laikotarpis ir kokio jo reiktų.
Vaikai iš savo būrelių gali atrasti draugus visam gyvenimui. Yra daug pavyzdžių, kai krepšinio mokyklas prieš 10–20 metų baigę auklėtiniai toliau bendrauja. Jų draugystė buvo sustiprinta sąžiningoje kovoje krepšinio aikštėje. Tikiu, kad ukrainiečių vaikai Lietuvoje per krepšinį gali atrasti naujų draugų. Ne vienas klientas man yra pasakojęs apie tai, kaip buvo sudėtinga augti agresyvioje aplinkoje, o savo vertę jis galėdavo įrodyti krepšinio aikštėje. Kai nemoki kalbos, neturi draugų, per sportą vaikas gali kalbėtis ir rasti draugų. Būtent dėl to vaikų fizinis užimtumas gali būti vienas iš svarbiausių integracijos kelių.
– Kaip krizinėse situacijose padėti vaikams nepamesti savo esminių poreikių – ugdytis, bendrauti, žaisti, džiaugtis?
– Visos krizinės situacijos labai gerai patikrina, ką darei prieš tai ir kaip esi pasiruošęs sudėtingesniems momentams. Ar užsiiminėjai prevencija, kiek giliai suformavai įpročius. Jeigu moksleivis penkias dienas per savaitę eina į mokyklą, 4 dienas – į treniruotes, net ir išgyvenant sudėtingesnius etapus, jis tą savo veiklą tęs ir išliks pakankamai sveikas tiek emocine, tiek fizine prasme. Krizinė situacija mus visus laikinai nubloškia iš einamosios tėkmės ir vagos, bet į ją sugrįžti mums padeda mūsų įpročiai ir įprastos rutinos, kuriose jaučiamės kaip namuose, į kurias norime sugrįžti. Tuo pačiu krizės periodai parodo, kad į kai kurias erdves mes nebenorime grįžti. Vadinasi, jose nesijautėme gerai. Kai kurie vaikai į būrelius nebegrįžta, nes juose nesijautė saugūs, galbūt buvo net emocinio smurto, apie kurį vaikas niekada nekalbėjo ir tie jausmai buvo užslėpti. Tuomet tėvelių užduotis yra ieškoti alternatyvaus būrelio, kur vaikas galėtų įsilieti.
Jeigu vaikui į naują aplinką įsilieti sunku, tuomet reikia ieškoti būdų, kaip gerinti socialinius įgūdžius. Mūsų, kaip tėvų, atsakomybė – surasti aplinką, kurioje vaikas jaustųsi pakankamai gerai. Problema gali būti tada, kai patys tėvai per giliai įklimpsta į krizę. Tada vaikams namuose trūksta sveiko suaugusio žmogaus. Suaugęs žmogus, norėdamas pats jaustis saugiai, taip pat turi turėti savo „būrelius“ arba didįjį „būrelį“, kurį vadiname darbu. Sudėtingoji mūsų gyvenimo dalis yra ne tik sukurti savo profesinį pasaulį, bet ir mylinčią šeimą, kurioje jausčiausi laimingas, kurią galėčiau aprūpinti, neužmiršdamas savo hobių ir veiklų. Jeigu sugebu susikurti šias tris erdves – profesinę, šeimos ir asmeninio laisvalaikio – labai tikėtina, kad netgi krizės metu aš trumpam iškrisiu, bet ir greitai sugrįšiu į savo gyvenimą.
