Lietuvos U20 rinktinės atletinio rengimo treneriui Ugniui Savickui vis dar sunku užmigti naktimis.
Galvosūkiai sprendžiant, kaip reikiamu metu „įvesti“ Lietuvos krepšininkus į geriausią sportinę formą, avarinis nusileidimas susidūrus su paukščių ataka, varginanti kelionė autobusu į Juodkalniją, sudėtingas čempionato startas ir velniškai intensyvus čempionatas.
Tai tik keli epizodai, kurie apibūdina Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) atletinio rengimo vadovo U. Savicko vasarą.
„Atsiprašau, kad suradau laiko tik dabar, bet po čempionato buvau taip pavargęs, kad galva visiškai nebedirbo“, – pradėdamas pokalbį sako specialistas, kuris praėjusį sekmadienį kartu su Lietuvos rinktine iškovojo Europos U20 čempionato sidabrą.
Taip Mindaugo Noreikos vadovaujama rinktinė nutraukė net nuo 2017 m. užsitęsusią medalių sausrą Lietuvos jaunimo krepšinyje.
U.Savickas SKM.lt rengtame interviu atvirai papasakojo apie žaidėjų fizinį pasiruošimą, neįtikėtinai keblią čempionato pradžią ir dar neregėtą žaidėjų užsivedimą.
Kokios mintys jau spėjo susigulėti po čempionato?
Europos čempionate pamatėme, kad visos komandos tikrai moka ir žino, kaip reikia žaisti. Vyraujančios tendencijos dar kartą atsispindėjo ir šiame čempionate – daugelio rinktinių krepšinis buvo greitas, labai atletiškas, fiziškas.
Mūsų pasiekta antroji vieta – tai įrodymas, kad treniruočių procesą, krūvio išdėstymą ir krepšinio taktikos parinkimą pasirinkome teisingai. Mes nustebinome Europą.
Kuo ši rinktinė buvo išskirtinė?
Mes per 6 savaites tapome viena didele šeima. Palaikymas, atsidavimas, tikėjimas vienas kitu – visi matėte mūsų energiją. Manau, buvome tikrai karščiausia čempionato komanda. Jeigu atvirai, pirmą kartą mačiau tokį užsivedimą, norą ir apskritai visą komandos „chemistry“ (liet. chemiją).
Čempionatą pradėjote 2 pralaimėjimais. Kas po jų pasikeitė, jog pradėjote skinti pergalės?
Aš galiu tik pritarti nuomonei, kad sporte vienas svarbiausių dalykų – išlikti kantriems. Su treneriais dėliojome krūvius, kad geriausia forma būtų pasiekta čempionato metu. Natūralu, kad mus įtakojo tai, kad prieš pat čempionatą buvome privesti leistis avariniu būdu ir negalėjome grįžti į Vilnių sužaisti dar vienų kontrolinių rungtynių. Tai tikrai įnešė papildomo streso, kas varžybinėje stadijoje yra vienas pagrindinių dalykų, kurių reikia išvengti, norint pasiekti gerą sportinę formą. Vėliau sekė virš 13 valandų trukusi kelionė autobusu į Podgoricą. Keitėsi ir treniruočių planai. Pirmos rungtynės su ispanais vėlavo. Baigėme žaisti vietos laiku apie vidurnaktį, žaidėjai užmigo tik paryčiais. Tas turėjo didelės įtakos jau rytoj laukusioms rungtynėms su Ukraina.
Koks buvo esminis šios rinktinės žaidimo modelis?
Tikslas buvo žaisti Lietuvai nestandartinį krepšinį. Labiau artimą ispaniškam – aukštas tempas, greitos atakos, agresyvi gynyba. Pagrindinė mūsų stiprybė buvo komandos temperamentas. Mūsų emocijos, kovingumas, tikėjimas… Daugelis kitų rinktinių trenerių žavėjosi mūsų „chebrytės“ žaidimu. Manau, tai viską pasako.
Kokį įspūdį paliko bendras darbas su vyriausiuoju rinktinės treneriu Mindaugu Noreika?
Treneris Mindaugas turi aiškią krepšinio idėją. Tai komandos žmogus, turintis pamatines savo gyvenimo vertybes. Jis sugeba prisitaikyti prie situacijos, žino, kada būti griežtam, kada duoti laisvės. Tai sporte svarbu. Pagrindinė trenerio žinutė buvo maždaug tokia: „Tik kaip komanda galime pasiekti finalą. Tikėkite tuo, ką darome.“
______________
