Buvęs žalgirietis, Barselonos olimpinių žaidynių bronzos medalininkas, o dabar Kauno krepšinio mokykloje „Aisčiai“ krepšininkus ugdantis treneris Romanas Brazdauskis įsitikino, kad sunkiausia – pastebėti talentą ir padėti jam atsiskleisti.
Kauno krepšinio mokykloje „Aisčiai“ R.Brazdauskis dirba treneriu nuo 2009-ųjų pradžios. Mokykla yra išugdžiusi ne vieną Lietuvos vardą krepšinio aikštelėje garsinusį ir garsinantį krepšininką: Arvydą Sabonį, Artūrą Milaknį, Šarūną Jasikevičių, Kęstutį Marčiulionį, Valdemarą Chomičių. Taip pat dalyvavo ir ugdant jaunosios krepšinio artilerijos atstovus: Tomą Dimšą, Edgarą Ulanovą, Luką Lekavičių, Marių Grigonį, Paulių Vaitiekūną bei Martyną Varną.
Nuo 1987 iki 1990 metų atstovavęs Kauno „Žalgirio“ klubui, dabartinis aštuonmečių berniukų bei septyniolikmečių jaunių treneris yra sukaupęs didelę patirtį krepšinio aikštelėje ir turi ką perduoti jaunajai kartai.
Vaikų ugdymu krepšinio aikštelėje jau 6-erius metus užsiimantis treneris sutiko pasidalyti mintimis apie pasirinktą sportininko kelią.
– Kas jums teikia didesnį malonumą – trenerio darbas ar žaidimas aikštelėje? – „Laikinoji sostinė“ paklausė R.Brazdauskio.
– Tiek trenerio darbas, tiek žaidimas aikštėje man yra bene svarbiausi dalykai gyvenime. Kadangi dabar žaidžiu veteranų lygoje, šio žaidimo negaliu lyginti su savo praeities kovomis. Tiesiog jaučiu pareigą perduoti savo žinias jauniesiems krepšininkams.
– Rungtyniaujate Kauno „Patvankos“ klube veteranų lygoje ir esate vienas pajėgiausių žaidėjų su Dariumi Lukminu. Ar taip yra dėl to, kad nenuleidžiate rankų krepšinio aikštėje ir vis dar rimtai žiūrite į žaidimą, ar tiesiog kiti veteranai jau prarado sportinę formą?
– Žinoma, mes sportuojame nemažai, žaidžiame su kitais treneriais tarpusavyje, ieškome ir jaunesnių krepšininkų, su kuriais būtų įdomiau žaisti. Vietoje nestovime, bandome palaikyti sportinę formą – per savaitę būna nemažai treniruočių.
– Esate sukaupęs didelę krepšinio patirtį, atstovavote daugybei klubų. Kai buvote jaunas, nemąstėte apie žaidimą NBA? Ar tuo metu tai buvo neįmanomas dalykas?
– Tuo metu NBA buvo lyg ir atskira planeta, kosmosas, palyginti su mūsų žeme. Apie tai minčių net nekildavo. Žiūrėdavome vaizdo įrašus ir svajodavome.
– Ko labiausiai ilgitės iš to meto, kai aikštelėje buvote žaidėjas?
– Labiausiai ilgiuosi emocijų, įtampos bei išgyvenimų. Kadangi žaisdavau gerose komandose, tad pasiilgau tiek įvairiausių stovyklų, tiek linksmų situacijų, juokų, tiek paties kolektyvo, nors su daugeliu krepšininkų iki šiol bendrauju.
– Kas lengviau – treniruoti vaikus ar pačiam aikštelėje koordinuoti žaidimą?
– Dabartinis mano žaidimas yra labai ribotas. Pastatai vieną, kitą užtvarą žaisdamas, ir viskas. O treniruodamas vaikus stengiuosi perduoti visas sukauptas žinias vien tik jiems. Dirbant su berniukais pratimai yra vienokie, reikia įgyvendinti savo tikslus bei uždavinius, o dirbant su jauniais pratimai jau yra kitokie – gerokai įdomiau, nes galima ir taktikas įvairias rengti, ir pats žaidimas yra gyvesnis.
– Ar sunkus buvo žaidėjo virsmas treneriu? Koks jausmas stovėti už aikštės ribų?
– Pirmieji trenerio metai iš tikrųjų buvo sunkūs. Negalvojau, jog tai toks sunkus darbas. Pirmoje mano krepšininkų laidoje buvo net 96 vaikai. Po pirmos dienos namo grįžau lyg iš kokio fabriko – skaudama galva (juokiasi).
– Prisiminkime: olimpinė bronza, kokia ji? Ar dar prisimenate istorinę dvikovą?
– Gynėme nepriklausomos Lietuvos garbę ir tai darėme itin užsidegę. Komanda buvo stipri, vieninga, bet negalėčiau pasakyti, kad bronzos medalius pasiekėme lengvai. Kelias iki jų buvo ilgas ir sunkus – reikalavo daug darbo. Nebuvau pagrindinis komandos variklis, bet kiek galėjau, tiek prisidėjau.
– Kuo skiriasi krepšinis prieš porą dešimtmečių ir dabar?
– Galbūt praeityje mes labiau žaisdavom fiziškai stipresnį žaidimą. Šiais laikais smarkiai padidėjo greitis, milžiniškas sportininkų šoklumas.
Seniau ir snaiperių daugiau turėdavome, kurie dažniau pataikydavo. Klasikinių centro žaidėjų daugiau būdavo – galbūt vienintelis Pau Gasolis dabar atitinka mūsų senąjį žaidimo stilių.
Kalbant apie nacionalinį krepšinį, manau, kad jo lygis taip pat smarkiai kyla.
Seniau Lietuvos krepšinio lygos finale būdavo aišku, jog laimės arba Kauno „Žalgiris“, arba „Lietuvos rytas“, o dabar jau ir šios komandos turi pajėgių konkurentų.
– Kodėl pasirinkote treniruoti jaunimo, o ne vyrų krepšinio komandas?
– Į šį klausimą atsakyti negaliu, nes ir pats nežinau tikslaus atsakymo. Tiesiog nuvykau pas A.Sabonį ir paprašiau darbo. Jis man pasiūlė treniruoti vaikus, rinkti naujas grupes – pabandžiau ir patiko.
– Kokias auklėtinių savybes skatinate ir ugdote?
– Mandagumas, higiena, etika, tvarka, disciplina ir daugelis kitų savybių – jų tenka mokyti mažuosius krepšininkus. Mokome ne tik krepšinį žaisti, bet ir norime, kad iš jų išaugtų dori žmonės.
– Ar daug sutinkate talentingų krepšininkų? Lengva juos išauginti žvaigždėmis?
– Retokai, bet pasitaiko. Pastebėjau vieną tendenciją: iš vaikų, kurie ateina anksčiau į treniruotes ir išeina vėliau, dirba namie ir treniruočių metu bei atiduoda visą save, dažniausiai išauga rimti krepšininkai.
– Ar išvysime jūsų auklėtinių, kurie galėtų pakeisti Lietuvos krepšinio garsenybes?
– Vienas jų būtų 2015 metų Europos U16 jaunučių vaikinų sidabro laimėtojas Arnas Velička, taip pat 2015 metų Europos U18 jaunių vaikinų bronzos laimėtojas Gytis Masiulis.
Tikiu, jog šie krepšininkai garsins Lietuvos vardą krepšinio aikštelėje. Tiesa sakant, jie jau dabar yra pastebėti, gauna stipendijas iš Krepšinio federacijos, važinėja po įvairiausias talentų stovyklas – jie yra tikri talentai.
– Kas sunkiausia treniruojant jaunuosius krepšininkus?
– Sunkus klausimas. Turbūt sunkiausia surasti talentą kiekviename iš auklėtinių ir priversti jį atsiskleisti. Kitas sunkus dalykas – rasti aukso vidurį treniruojant, kad vaikai negautų perkrovos, bet drauge ir nebūtų per daug atsipalaidavę.
Svarbiausia – mėgti darbą.
– Ar jauniesiems žaidėjams esate labiau draugas ar tėtis?
– Vadovaujuosi tokiu principu: reikia – duodu lazdų, reikia – saldainį. Jeigu verta, tai ir aprėkiu, bet po kurio laiko parodau, kad esu jų draugas. Esu viskas viename.
– Pasvajokime. Kokios kitos sporto šakos treneriu norėtumėte tapti, jeigu netreniruotumėte krepšininkų?
– Tiesą sakant, apie tai nesu pagalvojęs nė karto. Turbūt net nenorėčiau ir negalėčiau būti kažkuo kitu.
– Jei turėtumėte antrą galimybę, ar rinktumėtės trenerio darbą dar kartą?
– Tikrai taip. Antras kartas būtų lengvesnis. Savo gyvenimo be krepšinio neįsivaizduoju. Kai dirbi su jaunimu, ir pats lėčiau sensti.
Informacija: Marius Minkevičius, „Laikinoji sostinė“/lrytas.lt
Nuotrauka: M.Patašius
