Nuo 1995 m. Vilniaus krepšinio mokykloje (VKM) dirbanti Ina Revinskienė 2014-2015-ųjų Moksleivių krepšinio lygos (MKL) sezone buvo pripažinta geriausia merginų trenere.
Pasak patyrusios specialistės, trenerės pareigose ji atsidūrė gana atsitiktinai, o dabartinio savo darbo ji nekeistų į jokią kitą veiklą: „Myliu vaikus ir tikrai nekeisčiau šio darbo į jokį kitą. Dirbdama su moksleiviais netgi jaučiuosi jaunesnė, kaskart su nauja vaikų grupe tarsi atjaunėju”, – oficialiam VKM puslapiui pasakojo I. Revinskienė.
Trenerė interviu pabrėžė, kad siekiant didelio meistrikšumo itin daug lemia sportininko charakteris ir pasidžiaugė, kad bendravimas su buvusiais auklėtiniais nenutrūksta iki šių dienų.
– Nuo ko prasidėjo jūsų trenerės kelias? – pradėjome pokalbį su I. Revinskiene.
– Galima sakyti, kad viskas įvyko gana netikėtai. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę buvo daug minčių kažką veikti ir kur dirbti. Su drauge surinkome grupelę vaikų iš gatvės, susiradome salę ir pradėjome treniruoti. Tuomet pildyti rungtynių protokolus ateidavo dabartinė mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Janina Koženiauskaitė. Pamatė kaip ten „sukuosi“ ir pakvietė dirbti į Vilniaus krepšinio mokyklą.
Iš tikrųjų niekada negalvojau, kad tapsiu trenere. Maskvos kooperacijos institute baigiau ekonomikos studijas. Bandžiau įsidarbinti pagal turimą specialybę, tačiau tai buvo neįdomu, rodėsi, jog sėdimas darbas buvo ne man. Galiausiai supratau, kad ką geriausiai suprantu ir moku yra būtent tai, ką dirbu dabar.
– Kaip jaučiatės dirbdama VKM?
– Puikiai. Labai mėgstu šį darbą. Myliu vaikus ir tikrai nekeisčiau šio darbo į jokį kitą. Dirbdama su moksleiviais netgi jaučiuosi jaunesnė, kaskart su nauja vaikų grupe tarsi atjaunėju.
– Kokias svarbiausia savybes, jūsų nuomone, turi turėti jaunieji sportininkai, kad pasiektų aukštumų?
– Svarbiausia – charakteris. Žaidėjas visuomet turi būti užsispyręs kovotojas. Žinoma, svarbūs ir daug lemia fiziniai duomenys. Taip pat darbštumas, noras, pastangos. Bet jeigu neturi charakterio, tuomet viskas daug sudėtingiau. Savo auklėtinius visada motyvuoju, kad išeiname į aikštę tik laimėti. Jeigu norime būti geriausi, privalome tai įrodyti. Norint pasiekti aukštumų, privaloma dirbti, juk viską darai dėl savęs.
– Kokį asmenį kaip sektiną pavyzdį įvardintumėte jauniems sportininkams?
– Vaikus dažnai motyvuoja patys garsiausi sportininkai. Kai mažųjų paklausi, kas norite tapti krepšininkais, išgirsti tylą. Tačiau kai užklausi, kas norite tapti tokie kaip Jonas Valančiūnas, iškart pasigirsta šūksniai. Merginų tarpe galbūt pavyzdys būtų Jurgita Štreimikytė, kuri pas mus netgi keletą treniruočių vedė. Sektini pavyzdžiai, ko gero, ir yra tie garsiausi vardai.
– Kokių įdomiausių dalykų yra nutikę treniruojant?
– Per visą laikotarpį tiek daug nutikę, kad būtų sunkoka išskirti kažkokį vieną įvykį. Daug buvo tokių atvejų, kurių viešai net negalėčiau pasakoti (juokiasi). O šiaip teko tikrai matyti daug. Tiek treniruojant merginas, tiek ir vaikinus. Bėgant metams pastebėjau, kad dabar vaikai tapę kiek drąsesni negu buvo ankščiau.
– Ar tenka pabendrauti su buvusiais auklėtiniais?
– Žinoma! Kartais absolventės ateina pažiūrėti dabartinių mano auklėtinių rungtynių. Buvome net komandą subūrę (šypsosi). Dažnai merginos klausia manęs, kur būtų galima pažaisti, nes turi didelį norą. Tačiau moterų krepšinyje juk nėra tokių mėgėjų lygų kaip Vilniaus krepšinio lyga ir panašiai. Todėl sunkiau ir rasti kur pasižaisti, nekalbant apie aukštesnį lygį, bet sprendimų visuomet randame.
– Šiuo metu pati žaidžiate krepšinį?
– Taip, šiuo metu žaidžiu veteranių komandoje „Kamanė“, su kuria dalyvaujame įvairiuose turnyruose. Jeigu atvirai, visiškai neįsivaizduoju savęs be krepšinio. Tai yra mano gyvenimas.
– Jūsų palinkėjimas VKM bendruomenei.
– Pirmiausia, kad išugdytų daug gerų krepšininkų. Būtent dėl to mes ir dirbame. Galbūt linkėčiau dar labiau plėstis. Taip pat – susikaupimo, gerų rezultatų ir, žinoma, toliau gyvuoti.
Informacija: Vilniaus krepšinio mokykla
