1979-1992 m. Vilniaus krepšinio mokykloje (VKM) darbavęsis Vytautas Poteliūnas iki pat 2004-ųjų buvo pasukęs kiek kitais keliais.
Tačiau nuo krepšinio jis niekada nebuvo atitrūkęs, o trenerio karjerą, pasak pačio specialisto, jis yra nusiteikęs baigti ten, kur ir pradėjo: „Jaučiu, kad trenerio karjerą užbaigsiu dirbdamas būtent čia“, – oficialiam mokyklos puslapiui teigė V. Poteliūnas.
Treneris taip pat atskleidė vieną iš pagrindinių klaidų, kurią dirbdami su jaunimu daro treneriai bei nubrėžė šio sezono tikslus.
– Kaip nusprendėte pasukti trenerio kelio link? – pradėjome pokalbį su V. Poteliūnu.
– Nuo 5 klasės lankiau Vilniaus krepšinio mokyklą. Žaidžiau tarp savo bendraamžių, kur kartu buvo ir dabartinis VKM direktorius – Vytenis Tupčiauskas. Patiko žaisti, bet labai domėjausi ir trenerio darbu.
1976m. pradėjau studijuoti Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologinis universitetas), kuriame mokiausi krepšinio fizinio lavinimo. Galiausiai, būdamas ketvirtame kurse bei įkvėptas tam tikrų asmenų, pradėjau darbuotis mūsų mokykloje.
– Ar jus tenkina dabartinės darbo sąlygos?
– Visuomet galima sakyti, jog gali būti ir geriau. Bet juk dabar visai kitokie laikai negu buvo ankščiau. Daug konkurencijos su atsiradusiomis kitomis mokyklomis. Kova dėl jaunųjų žaidėjų, krepšinio salių, sportinių rezultatų. Visuomet reikia mąstyti, kaip nepražūti lenktyniaujant su konkurentais, kurių dabar ypatingai daug.
– Treniravote krepšininkus, tarp kurių ir puikiai pažįstamų asmenybių. Tenka bendrauti su buvusiais auklėtiniais?
– Žinoma. Su broliais Kšištofu ir Darjušu Lavrinovičiais, kuriuos teko treniruoti, ankščiau tekdavo pabendrauti kiek dažniau negu dabar. Bet santykiai nėra nutrūkę. Su kitu buvusiu auklėtiniu, Gintautu Vileita, žadame susitikti kitą savaitę. Bendravimas vyksta su daugeliu. Kiek tik galimybės leidžia. Sunkiau tik su tais, kurie šiuo metu yra užsienyje. Bet visų rezultatus matau, seku ir esant galimybei būtinai pasikalbu.
– Mokykloje dirbote 1979 – 1992 metais. Tuomet iki 2004 metų atsisveikinote su VKM. Kokia veikla tuo laikotarpiu užsiėmėte?
– Nuo krepšinio niekur nepabėgau ir toliau darbavausi. Treniravau Vilniaus „Savy“ klubą, su kuriuo pavyko laimėti antrą pagal pajėgumą Lietuvos krepšinio lygą ir patekti į pagrindinę. Tuomet, plečiantis šalies krepšinio geografijai, iš Vilniaus persikėlėme į Dzūkiją ir įkūrėme Alytaus „Alitą“. Čia kurį laiką teko dirbti kartu su legendiniu treneriu Vladu Garastu.
Po tam tikro laiko vėl persikėliau į Vilnių, treniravau jaunimą Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijoje, kol galiausiai grįžau į ten, kur viską ir pradėjau. Jaučiu, kad savo trenerio karjerą pabaigsiu dirbdamas būtent čia (juokiasi).
– Kalbant apie jaunimo krepšinio problematiką, į ką svarbu atsižvelgti būtent šiuo metu? Su kokiomis pagrindinėmis problemomis susiduriate ugdant vaikus?
– Per anksti puolama į kraštutinumus. Bandoma greitai mokyti jaunuolius to, ko jie dar nesugeba. Pirmiausia, privalu gerai išmokyti vaikus atlikti visus krepšinio elementus. Skubėjimas ir norėjimas kuo greičiau viską padaryti, dažniausiai pakiša koją. Tuomet jaunasis krepšininkas, kuris pagal savo amžių turėtų atrodyti gana solidžiai, neturi nei metimo, nei perdavimo technikos.
Būtinai reikia gerinti sąlygas jaunimo krepšiniui. Jis yra mūsų ateitis. Gaila, jog turime puikias krepšinio arenas, tačiau dažniausiai jose galimybę treniruotis bei žaisti turi tik stipriausios vyrų ar moterų komandos. Žinoma, yra daugybė renovuotų salių mokyklose, tačiau kai kuriose aikštės neatitinka įprastų standartų, yra per mažos. Taigi, norint, kad vėliau matytųsi rezultatai tarp suaugusiųjų, reikia nepamiršti, kad viskas prasideda nuo pačių mažiausiųjų sportininkų.
– Kokiomis savybėmis turi pasižymėti jaunasis sportininkas, kad pasiektų aukštumas?
– Svarbiausia, jog krepšininkas būtų kovingas ir turėtų daug noro. Jaunuolis negali būti nieko verčiamas lankyti treniruotes. Ypač svarbu ir fizinis pasirengimas. Naujųjų technologijų laikais, kai jaunimas linkęs dalį laisvo laiko praleisti prie kompiuterių ar telefonų, fizinė būklė tapo šiek tiek prastesne. Todėl treniruodami stengiamės daryti kuo daugiau, kad žaidėjai būtų geresnės fizinės parengties. Jeigu vaikas nebus verčiamas, turės noro ir užsispyrimo, treneris visuomet galės jį išugdyti puikiu krepšinio žaidėju.
– Kokie šio sezono tikslai?
– Visų pirma, savo mažiesiems, 2008 m. gimusiems berniukams, noriu padėti tvirtai žengti pirmuosius žingsnius krepšinyje. 2003 m. gimimo pagrindinei berniukų grupei, kurią nuo pat pradžių mokiau krepšinio paslapčių, dabar perdaviau treneriui Andriui Šležui. Labai tikiuosi, jog žaisdami pirmajame divizione tarp 12-kos stipriausių komandų vaikinai pasieks kuo aukštesnę vietą. Na, o pats treniruodamas antrąją 2003 m. gimimo grupę, viliuosi paruošti kuo daugiau gerų žaidėjų, kurie ateityje galės padėti pagrindinei komandai.
Informacija: Vilniaus krepšinio mokykla
