STRAIPSNIS: U.Melniką trenerio darbas viliojo nuo vaikystės

STRAIPSNIS: U.Melniką trenerio darbas viliojo nuo vaikystės

2014 04 07 Vil­niaus krep­ši­nio mo­kyk­los tre­ne­ris Ug­nius Mel­ni­kas iki šiol į sa­vo mo­ky­to­ją, ku­ris jį šio­je mo­kyk­lo­je mo­kė žais­ti krep­ši­nį, kreip­da­ma­sis va­di­na tre­ne­riu. Nors jau aš­tun­ti me­tai jie­du yra ko­le­gos, bū­tent šis žmo­gus pa­dė­jo jau­nam vy­rui at­ras­ti pa­šau­ki­mą mo­ky­ti vai­kus oran­ži­nio ka­muo­lio val­dy­mo pa­slap­čių.

Dvi­de­šimt aš­tuo­ne­rių me­tų Ug­nius pa­sa­ko­jo, kad krep­ši­nio ka­muo­lį į ran­kas pa­ėmė pa­ska­tin­tas vy­res­nio bro­lio. Tuo­met dar tik į mo­kyk­lą pra­dė­jęs ei­ti ber­niu­kas ža­vė­jo­si fut­bo­lu, no­rė­jo lan­ky­ti šios spor­to ša­kos tre­ni­ruo­tes. Ta­čiau kai an­tro­je kla­sė­je su pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je dir­ban­čiu tre­ne­riu ėmė mė­ty­ti ka­muo­lį į že­mą, vai­kams pri­tai­ky­tą krep­šį, su­pra­to, kad šis spor­tas jį pa­ke­rė­jo. "Tre­čio­je kla­sė­je pra­dė­jau lan­ky­ti Vil­niaus krep­ši­nio mo­kyk­lą. Ją bai­giau, o ka­dan­gi į pro­fe­sio­na­lius krep­ši­nin­kus ne­pa­vy­ko pra­si­muš­ti, jau mo­ky­da­ma­sis pa­sku­ti­nė­se kla­sė­se ži­no­jau, ką to­liau no­riu veik­ti gy­ve­ni­me. Pa­si­rin­kau stu­di­juo­ti Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te moks­lus, ku­rie rei­ka­lin­gi tam, kad tap­čiau tre­ne­riu", – pa­sa­ko­jo U.Mel­ni­kas, ku­ris į sa­vo mo­kyk­lą dirb­ti tre­ne­riu grį­žo dar stu­di­juo­da­mas tre­čia­me kur­se ir čia dir­ba iki šiol.

Įver­ti­no sa­vo galimybes

Anot Ug­niaus, kaip ir kiek­vie­nas krep­ši­nį pra­dė­jęs žais­ti vai­kas, jis pa­sva­jo­da­vo apie ga­li­my­bę tap­ti pro­fe­sio­na­liu žai­dė­ju, bet aukš­tes­nė­se kla­sė­se su­pra­to, jog di­de­lių aukš­tu­mų, ma­tyt, ne­pa­sieks. Ap­gal­vo­jęs to­les­nius gy­ve­ni­mo žings­nius nu­ta­rė, jog žvaigž­džių nuo dan­gaus raš­ky­ti ne­ke­ti­na, ta­čiau sa­vo gy­ve­ni­mą no­ri su­sie­ti su mėgs­ta­mu žai­di­mu. Tre­ne­rio dar­bas pa­si­ro­dė pui­ki iš­ei­tis lik­ti krep­ši­nio aikš­te­lė­je ir puo­se­lė­ti vai­kų mei­lę "ka­šiui".

Ne pa­slap­tis, kad vai­kų tre­ne­rio dar­bas nė­ra toks, už ku­rį ge­rai mo­ka­ma. Anot Ug­niaus, pi­ni­gai jo dar­be nė­ra svar­biau­sias da­ly­kas. "Abu­du su žmo­na dir­ba­me, mums už­ten­ka to, ką tu­ri­me. Dau­gy­bė žmo­nių gy­ve­na iš ne­di­de­lės al­gos ir ne­sis­kun­džia. Aš taip pat ne­sis­kun­džiu. Pats pa­si­rin­kau, tai nė­ra ko de­juo­ti", – pa­ti­ki­no jau­nas vy­ras.

Ug­nius su žmo­na Jo­lan­ta au­gi­na me­tu­kų tri­jų mė­ne­sių sū­nų Ka­jų. Tre­ne­rio an­tro­ji pu­sė su krep­ši­niu vi­sai ne­su­si­ju­si – bai­gu­si fo­tog­ra­fi­jos moks­lus ji vė­liau mo­kė­si ve­te­ri­na­ri­jos. Dir­ba gy­vū­nė­lių par­duo­tu­vė­je ir ti­ki ra­du­si sa­vo pa­šau­ki­mą. "Kai su­si­ža­dė­jo­me, Jo­lan­ta man pra­si­ta­rė, jog fo­tog­ra­fi­ja, ku­rios mo­kė­si, jos ne­la­bai trau­kia, o štai mei­lė gy­vū­nė­liams – be­ga­li­nė. Pa­si­ta­rė­me ir nu­spren­dė­me, kad jai rei­kia to­liau mo­ky­tis ve­te­ri­na­ri­jos. Da­bar ji dir­ba su gy­vū­nais ir jau­čia­si pa­ten­kin­ta", – pa­si­džiau­gė jis. Ne­se­niai, po vai­ko prie­žiū­ros at­os­to­gų jau­no­jo tre­ne­rio žmo­na grį­žo į pa­mėg­tą dar­bą, o ma­žo­jo sū­naus prie­žiū­rą su­tuok­ti­niai da­li­ja­si per pu­sę. Ka­dan­gi Ug­nius lais­ves­nis ry­tais, kol jo glo­bo­ti­niai krem­ta moks­lus bend­ro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­lo­se, žmo­na dar­buo­ja­si iš ry­to, o an­tro­je die­nos pu­sė­je į tre­ni­ruo­tes iš­lei­džia sa­vo su­tuok­ti­nį ir pe­ri­ma sū­naus prie­žiū­rą ant sa­vo pe­čių.

Kaip su­val­dy­ti pa­aug­lius?

Pa­sak Ug­niaus, su­val­dy­ti nu­trūkt­gal­vių ber­niūkš­čių kom­pa­ni­ją krep­ši­nio aikš­te­lė­je nė­ra su­dė­tin­ga. "Tie vai­kai, ku­rie lan­ko tre­ni­ruo­tes, no­ri jas lan­ky­ti. Juk nie­kas ne­ver­čia jų to da­ry­ti, tai jų pa­čių no­ras. To­dėl per šį jų po­mė­gį ir ne­sun­ku juos su­val­dy­ti. Pa­ti bai­siau­sia nuo­bau­da iš­dy­kau­jan­čiam vai­kui – ži­nia, kad ga­liu jo ne­paim­ti į var­žy­bas. Tai draus­mi­na. Bet to­kių kraš­tu­ti­nių prie­mo­nių pa­pras­tai ne­tai­kau, per daug skau­du bū­tų vai­kui. Ta­čiau jie ži­no, kad ne­draus­min­gu­mas jiems be pa­sek­mių ne­praeis, to­dėl val­do­si, ne­iš­dy­kau­ja, klau­so tre­ne­rio", – apie sa­vo auk­lė­ti­nius pa­sa­ko­jo Ug­nius.

Su sa­vo tre­ni­ruo­ja­mos krep­ši­nio kla­sės vai­kais jis dir­ba jau še­še­rius me­tus, pra­dė­jo nuo aš­tuon­me­čių an­tro­kų ir to­liau au­gi­na bū­si­mas oran­ži­nio ka­muo­lio žvaigž­des. Pa­sak U.Mel­ni­ko, prie kiek­vie­no vai­ko rei­kia ras­ti jam tin­ka­mą pri­ėji­mą – vie­nam ten­ka tar­ti griež­tes­nį žo­dį, ki­tam už­ten­ka švel­naus pa­ta­ri­mo. Daž­nam vai­kui tre­ne­ris tam­pa tie­siog vy­res­niu drau­gu, ku­rio au­to­ri­te­tas juos ža­vi. "Esu kal­bė­jęs su pa­grin­di­nių mo­kyk­lų mo­ky­to­jais, jiems ge­ro­kai su­nkiau su­tar­ti su pa­aug­liais. Juk mo­kyk­lą vai­kai pri­va­lo lan­ky­ti, to­dėl daž­niau prieš­ina­si tai­syk­lėms. O krep­ši­nio tre­ni­ruo­čių nie­kam lan­ky­ti ne­pri­va­lo­ma, čia at­ei­na tik tie, ku­rie to ti­krai no­ri. Tai ir pa­sip­rie­ši­ni­mo ge­ro­kai ma­žiau", – aiš­ki­no tre­ne­ris.

Pa­sak Ug­niaus, no­rint už­deg­ti, įkvėp­ti vai­ką siek­ti per­ga­lių krep­ši­nio aikš­te­lė­je rei­kia su juo kal­bė­ti, o ne tik muš­truo­ti. Kai jau­na­sis krep­ši­nin­kas pra­de­da da­ly­vau­ti var­žy­bo­se ir pa­sie­kia pir­mų­jų re­zul­ta­tų, jis daž­niau­siai "už­si­ka­bi­na" ir to­liau sie­kia pa­si­rink­tos spor­to ša­kos aukš­tu­mų. Tre­ne­ris pri­si­pa­ži­no, kad dėl sa­vo jau­no am­žiaus su vai­kais su­ta­ria pui­kiai – pa­de­da tai, kad pui­kiai pri­si­me­na tuos lai­kus, kai pats bu­vo pa­aug­lys ir mo­kė­si to­je pa­čio­je krep­ši­nio mo­kyk­lo­je.

Tre­ne­ris keliautojas

Vai­kų krep­ši­nio tre­ne­ris sa­kė, kad jo šei­mos po­mė­gis – ke­lio­nės. Jos daž­niau­siai nu­ke­lia­mos į va­sa­ros se­zo­ną, nes še­šias die­nas per sa­vai­tę jis tre­ni­ruo­ja vai­kus, o sa­vait­ga­liais dar vyks­ta var­žy­bos. "Ru­de­nį, žie­mą ir pa­va­sa­rį na­mie bū­nu tik ry­tais ir vė­ly­vais va­ka­rais. O juk dar rei­kia ir pa­si­ruoš­ti tre­ni­ruo­tėms, ir skir­ti lai­ko na­miš­kiams. To­dėl at­ėjus va­sa­rai su žmo­na bū­ti­nai iš­si­ren­gia­me į ke­lio­nę au­to­mo­bi­liu. Mėgs­ta­me ir po Lie­tu­vą pa­si­va­ži­nė­ti, ir ap­lan­ky­ti už­sie­nio ša­lis. Svar­biau­sia, kad pa­tir­tu­me nau­jų po­jū­čių, pa­ma­ty­tu­me tai, ko iki šiol ne­re­gė­jo­me. Ka­dan­gi da­bar au­gi­na­me ma­žy­lį, o prieš tai žmo­na lau­kė­si, ne­va­žiuo­ja­me to­li – pa­pras­tai ap­si­ri­bo­ja­me Len­ki­ja, Če­ki­ja. Anks­čiau mė­go­me pa­žin­ti­nes ke­lio­nes į to­li­mes­nius kraš­tus – Tur­ki­ją, Egip­tą", – pa­sa­ko­jo Ug­nius.

Jo an­tro­ji pu­sė pa­sta­ruo­ju me­tu vis daž­niau kar­tu su vy­ru iš­si­ruo­šia ir į vai­kų va­sa­ros krep­ši­nio sto­vyk­las, kur jis ke­le­tą sa­vai­čių per va­sa­rą dir­ba, per­nai kar­tu ke­lia­vo ir ma­ža­sis sū­nus Ka­jus. Tre­ne­ris juo­kė­si, kad są­mo­nin­gai po tru­pu­tį ją pra­ti­na kar­tu su juo vyk­ti į šias va­sa­ros sto­vyk­las, nes taip pra­lei­džia dau­giau lai­ko kar­tu. "Žmo­na ne­aki­vaiz­džiai pa­žįs­ta kiek­vie­ną ma­no auk­lė­ti­nį, ypač tuos, ku­rie da­ly­vau­ja var­žy­bo­se. Aš ne­ga­liu "ne­par­si­neš­ti" dar­bo na­mo – pa­sa­ko­ju jai apie kiek­vie­ną vai­ką, kuo jis pra­na­šes­nis už ki­tus ar kur jam dar rei­kė­tų la­biau pa­sis­teng­ti. Kai per­nai ir už­per­nai nu­si­ve­žiau žmo­ną į vai­kų va­sa­ros krep­ši­nio sto­vyk­lą, ji juos iš ma­no pa­sa­ko­ji­mų pui­kiai at­pa­ži­no. Da­bar, kai pa­sa­ko­ju apie dar­bą, žmo­na tuos vai­kus įsi­vaiz­duo­ja, nes jau juos ma­tė ir pa­ti su­si­pa­ži­no", – šyp­te­lė­jo U.Mel­ni­kas.

Be krep­ši­nio – nė žingsnio

Jau­nų­jų krep­ši­nin­kų tre­ne­ris pri­si­pa­ži­no, kad vie­nin­te­lis šiek tiek er­zi­nan­tis da­ly­kas yra tas, jog ko­ne kiek­vie­nas lie­tu­vis įsi­vaiz­duo­ja, kad šią spor­to ša­ką jis iš­ma­no ge­riau­siai. Kai ten­ka krep­ši­nio var­žy­bas žiū­rė­ti su dau­giau ar ma­žiau pa­žįs­ta­mų žmo­nių kom­pa­nia per te­le­vi­zo­rių, to­kie "pro­fe­sio­na­lūs" ko­men­ta­to­riai ke­lia ap­mau­dą ir truk­do su­si­kon­cen­truo­ti į pa­čias var­žy­bas. Er­zi­na ir tai, kad daž­nai, su­ži­no­ję, jog yra krep­ši­nio tre­ne­ris, var­žy­bas ste­bin­tys ma­žai pa­žįs­ta­mi žmo­nės ima klau­si­nė­ti jo nuo­mo­nės apie vie­ną ar ki­tą si­tua­ci­ją aikš­te­lė­je ir truk­do ra­miai žiū­rė­ti. "Ge­riau krep­ši­nio var­žy­bas žiū­riu vie­nas ar­ba su tais, kas šį žai­di­mą ti­krai iš­ma­no. Ta­da iš­ven­giu er­zi­nan­čių ko­men­ta­rų", – nu­si­juo­kė jis.

Tre­ne­ris pa­ste­bi, kad į jo tre­ni­ruo­tes vis daž­niau at­ei­na ber­niu­kų "nuo kom­piu­te­rio", ku­rie ge­ro­kai ski­ria­si nuo vai­kų, su ko­kiais au­go jis pats. Anot Ug­niaus, jis ko­ne vi­są sa­vo lais­vą lai­ką vai­kys­tė­je leis­da­vo lau­ke, daug ju­dė­da­mas, bu­vo spor­tiš­kas ir ak­ty­vus. Šiuo­lai­ki­niams "kom­piu­te­ri­niams" vai­kams fi­zi­nės tre­ni­ruo­tės yra rim­tas krū­vis, prie to­kio jie ne­įp­ra­tę. "Ten­ka to­kį vai­ką prie di­des­nių krū­vių pra­tin­ti pa­ma­žu, kad ne­pa­kenk­tum, jis su­nkiau ve­ja­si ki­tus, ku­riems fi­zi­nis ak­ty­vu­mas yra sa­vai­me su­pran­ta­mas gy­ve­ni­mo bū­das. To­kia šių die­nų rea­ly­bė, ne­ga­li jos ig­no­ruo­ti", – sa­kė jau­nas vy­ras.

Jis pa­ti­ki­no, kad nie­ka­da gy­ve­ni­me ne­svars­tė ki­tos ga­li­mos kar­je­ros nei krep­ši­nio tre­ne­rio. Jau mo­kyk­lo­je su­pra­to, kad jo ke­lias – bū­ti tre­ne­riu ir ug­dy­ti mei­lę krep­ši­niui vai­kams, ku­rie gal­būt vie­ną die­ną ti­krai pa­sieks šios spor­to ša­kos aukš­tu­mų. Informacija: lzinios.lt ir Vilniaus krepšinio mokykla