2014 04 07 Vilniaus krepšinio mokyklos treneris Ugnius Melnikas iki šiol į savo mokytoją, kuris jį šioje mokykloje mokė žaisti krepšinį, kreipdamasis vadina treneriu. Nors jau aštunti metai jiedu yra kolegos, būtent šis žmogus padėjo jaunam vyrui atrasti pašaukimą mokyti vaikus oranžinio kamuolio valdymo paslapčių.
Dvidešimt aštuonerių metų Ugnius pasakojo, kad krepšinio kamuolį į rankas paėmė paskatintas vyresnio brolio. Tuomet dar tik į mokyklą pradėjęs eiti berniukas žavėjosi futbolu, norėjo lankyti šios sporto šakos treniruotes. Tačiau kai antroje klasėje su pradinėje mokykloje dirbančiu treneriu ėmė mėtyti kamuolį į žemą, vaikams pritaikytą krepšį, suprato, kad šis sportas jį pakerėjo. "Trečioje klasėje pradėjau lankyti Vilniaus krepšinio mokyklą. Ją baigiau, o kadangi į profesionalius krepšininkus nepavyko prasimušti, jau mokydamasis paskutinėse klasėse žinojau, ką toliau noriu veikti gyvenime. Pasirinkau studijuoti Lietuvos edukologijos universitete mokslus, kurie reikalingi tam, kad tapčiau treneriu", – pasakojo U.Melnikas, kuris į savo mokyklą dirbti treneriu grįžo dar studijuodamas trečiame kurse ir čia dirba iki šiol.
Įvertino savo galimybes
Anot Ugniaus, kaip ir kiekvienas krepšinį pradėjęs žaisti vaikas, jis pasvajodavo apie galimybę tapti profesionaliu žaidėju, bet aukštesnėse klasėse suprato, jog didelių aukštumų, matyt, nepasieks. Apgalvojęs tolesnius gyvenimo žingsnius nutarė, jog žvaigždžių nuo dangaus raškyti neketina, tačiau savo gyvenimą nori susieti su mėgstamu žaidimu. Trenerio darbas pasirodė puiki išeitis likti krepšinio aikštelėje ir puoselėti vaikų meilę "kašiui".
Ne paslaptis, kad vaikų trenerio darbas nėra toks, už kurį gerai mokama. Anot Ugniaus, pinigai jo darbe nėra svarbiausias dalykas. "Abudu su žmona dirbame, mums užtenka to, ką turime. Daugybė žmonių gyvena iš nedidelės algos ir nesiskundžia. Aš taip pat nesiskundžiu. Pats pasirinkau, tai nėra ko dejuoti", – patikino jaunas vyras.
Ugnius su žmona Jolanta augina metukų trijų mėnesių sūnų Kajų. Trenerio antroji pusė su krepšiniu visai nesusijusi – baigusi fotografijos mokslus ji vėliau mokėsi veterinarijos. Dirba gyvūnėlių parduotuvėje ir tiki radusi savo pašaukimą. "Kai susižadėjome, Jolanta man prasitarė, jog fotografija, kurios mokėsi, jos nelabai traukia, o štai meilė gyvūnėliams – begalinė. Pasitarėme ir nusprendėme, kad jai reikia toliau mokytis veterinarijos. Dabar ji dirba su gyvūnais ir jaučiasi patenkinta", – pasidžiaugė jis. Neseniai, po vaiko priežiūros atostogų jaunojo trenerio žmona grįžo į pamėgtą darbą, o mažojo sūnaus priežiūrą sutuoktiniai dalijasi per pusę. Kadangi Ugnius laisvesnis rytais, kol jo globotiniai kremta mokslus bendrojo lavinimo mokyklose, žmona darbuojasi iš ryto, o antroje dienos pusėje į treniruotes išleidžia savo sutuoktinį ir perima sūnaus priežiūrą ant savo pečių.
Kaip suvaldyti paauglius?
Pasak Ugniaus, suvaldyti nutrūktgalvių berniūkščių kompaniją krepšinio aikštelėje nėra sudėtinga. "Tie vaikai, kurie lanko treniruotes, nori jas lankyti. Juk niekas neverčia jų to daryti, tai jų pačių noras. Todėl per šį jų pomėgį ir nesunku juos suvaldyti. Pati baisiausia nuobauda išdykaujančiam vaikui – žinia, kad galiu jo nepaimti į varžybas. Tai drausmina. Bet tokių kraštutinių priemonių paprastai netaikau, per daug skaudu būtų vaikui. Tačiau jie žino, kad nedrausmingumas jiems be pasekmių nepraeis, todėl valdosi, neišdykauja, klauso trenerio", – apie savo auklėtinius pasakojo Ugnius.
Su savo treniruojamos krepšinio klasės vaikais jis dirba jau šešerius metus, pradėjo nuo aštuonmečių antrokų ir toliau augina būsimas oranžinio kamuolio žvaigždes. Pasak U.Melniko, prie kiekvieno vaiko reikia rasti jam tinkamą priėjimą – vienam tenka tarti griežtesnį žodį, kitam užtenka švelnaus patarimo. Dažnam vaikui treneris tampa tiesiog vyresniu draugu, kurio autoritetas juos žavi. "Esu kalbėjęs su pagrindinių mokyklų mokytojais, jiems gerokai sunkiau sutarti su paaugliais. Juk mokyklą vaikai privalo lankyti, todėl dažniau priešinasi taisyklėms. O krepšinio treniruočių niekam lankyti neprivaloma, čia ateina tik tie, kurie to tikrai nori. Tai ir pasipriešinimo gerokai mažiau", – aiškino treneris.
Pasak Ugniaus, norint uždegti, įkvėpti vaiką siekti pergalių krepšinio aikštelėje reikia su juo kalbėti, o ne tik muštruoti. Kai jaunasis krepšininkas pradeda dalyvauti varžybose ir pasiekia pirmųjų rezultatų, jis dažniausiai "užsikabina" ir toliau siekia pasirinktos sporto šakos aukštumų. Treneris prisipažino, kad dėl savo jauno amžiaus su vaikais sutaria puikiai – padeda tai, kad puikiai prisimena tuos laikus, kai pats buvo paauglys ir mokėsi toje pačioje krepšinio mokykloje.
Treneris keliautojas
Vaikų krepšinio treneris sakė, kad jo šeimos pomėgis – kelionės. Jos dažniausiai nukeliamos į vasaros sezoną, nes šešias dienas per savaitę jis treniruoja vaikus, o savaitgaliais dar vyksta varžybos. "Rudenį, žiemą ir pavasarį namie būnu tik rytais ir vėlyvais vakarais. O juk dar reikia ir pasiruošti treniruotėms, ir skirti laiko namiškiams. Todėl atėjus vasarai su žmona būtinai išsirengiame į kelionę automobiliu. Mėgstame ir po Lietuvą pasivažinėti, ir aplankyti užsienio šalis. Svarbiausia, kad patirtume naujų pojūčių, pamatytume tai, ko iki šiol neregėjome. Kadangi dabar auginame mažylį, o prieš tai žmona laukėsi, nevažiuojame toli – paprastai apsiribojame Lenkija, Čekija. Anksčiau mėgome pažintines keliones į tolimesnius kraštus – Turkiją, Egiptą", – pasakojo Ugnius.
Jo antroji pusė pastaruoju metu vis dažniau kartu su vyru išsiruošia ir į vaikų vasaros krepšinio stovyklas, kur jis keletą savaičių per vasarą dirba, pernai kartu keliavo ir mažasis sūnus Kajus. Treneris juokėsi, kad sąmoningai po truputį ją pratina kartu su juo vykti į šias vasaros stovyklas, nes taip praleidžia daugiau laiko kartu. "Žmona neakivaizdžiai pažįsta kiekvieną mano auklėtinį, ypač tuos, kurie dalyvauja varžybose. Aš negaliu "neparsinešti" darbo namo – pasakoju jai apie kiekvieną vaiką, kuo jis pranašesnis už kitus ar kur jam dar reikėtų labiau pasistengti. Kai pernai ir užpernai nusivežiau žmoną į vaikų vasaros krepšinio stovyklą, ji juos iš mano pasakojimų puikiai atpažino. Dabar, kai pasakoju apie darbą, žmona tuos vaikus įsivaizduoja, nes jau juos matė ir pati susipažino", – šyptelėjo U.Melnikas.
Be krepšinio – nė žingsnio
Jaunųjų krepšininkų treneris prisipažino, kad vienintelis šiek tiek erzinantis dalykas yra tas, jog kone kiekvienas lietuvis įsivaizduoja, kad šią sporto šaką jis išmano geriausiai. Kai tenka krepšinio varžybas žiūrėti su daugiau ar mažiau pažįstamų žmonių kompania per televizorių, tokie "profesionalūs" komentatoriai kelia apmaudą ir trukdo susikoncentruoti į pačias varžybas. Erzina ir tai, kad dažnai, sužinoję, jog yra krepšinio treneris, varžybas stebintys mažai pažįstami žmonės ima klausinėti jo nuomonės apie vieną ar kitą situaciją aikštelėje ir trukdo ramiai žiūrėti. "Geriau krepšinio varžybas žiūriu vienas arba su tais, kas šį žaidimą tikrai išmano. Tada išvengiu erzinančių komentarų", – nusijuokė jis.
Treneris pastebi, kad į jo treniruotes vis dažniau ateina berniukų "nuo kompiuterio", kurie gerokai skiriasi nuo vaikų, su kokiais augo jis pats. Anot Ugniaus, jis kone visą savo laisvą laiką vaikystėje leisdavo lauke, daug judėdamas, buvo sportiškas ir aktyvus. Šiuolaikiniams "kompiuteriniams" vaikams fizinės treniruotės yra rimtas krūvis, prie tokio jie neįpratę. "Tenka tokį vaiką prie didesnių krūvių pratinti pamažu, kad nepakenktum, jis sunkiau vejasi kitus, kuriems fizinis aktyvumas yra savaime suprantamas gyvenimo būdas. Tokia šių dienų realybė, negali jos ignoruoti", – sakė jaunas vyras.
Jis patikino, kad niekada gyvenime nesvarstė kitos galimos karjeros nei krepšinio trenerio. Jau mokykloje suprato, kad jo kelias – būti treneriu ir ugdyti meilę krepšiniui vaikams, kurie galbūt vieną dieną tikrai pasieks šios sporto šakos aukštumų. Informacija: lzinios.lt ir Vilniaus krepšinio mokykla
