MKL dvidešimtmetis – jos vadovų akimis

MKL dvidešimtmetis – jos vadovų akimis

Lietuvos krepšinio federacija (LKF) naujienas apie šią sporto šaką nuo šiol pateikia ir žurnale „Krepšinio namai“. Kartą į ketvirtį leidžiamame leidinyje yra apžvelgiamos Lietuvos rinktinių naujienos, LKF organizuojami projektai, dėmesys  skiriamas krepšinio lygų aktualijoms bei šios sporto šakos asmenybėms.

Ketvirtajame žurnalo numeryje buvo apžvelgti Lietuvos moterų ir vyrų rinktinių pasirodymai Europos čempionato atrankoje, apžvelgti įdomiausi Lietuvos krepšinio lygų įvykiai bei pokalbiai su krepšinio pasaulio žmonėmis. Taip pat buvo prisimintos ir Lietuvos moksleivių krepšinio lygos ištakos ir apie šios lygos gyvavimą papasakojo buvę ir esami jos vadovai. Pateikiame straipsnį apie MKL, o pilną žurnalo versiją galite rasti čia.


TEKSTO AUTORIUS: JONAS LEKŠAS

2001-ųjų rugpjūčio 1-oji – diena, kuri amžiams įtvirtino šviesią Lietuvos krepšinio ateitį. Šią dieną buvo įkurta Lietuvos Moksleivių krepšinio lyga (MKL), per beveik 20 gyvavimo metų išugdžiusi ne vieną Lietuvos krepšinio žvaigždę.

MKL ne tik prisidėjo prie Jono Mačiulio, Pauliaus Jankūno ar Manto Kalniečio tobulėjimo, bet ir tapo tokių dabartinių žvaigždžių, kaip Jonas Valančiūnas, Edgaras Ulanovas ir Marius Grigonis kelio pradžia krepšinyje.

Per ilgus metus MKL tapo neatsiejama Lietuvos krepšinio dalimi, susisteminusi vaikų ugdymą krepšinio mokyklose bei padėjusi išugdyti krepšininkus ir krepšininkes šalies rinktinėms.

Nuo 2001-ųjų prie MKL vystymosi ir tobulėjimo prisidėjo keturi direktoriai – Darius Sarkanas, Darius Čiuprinskas, Martynas Račkauskas ir dabar šias pareigas einantis Irmantas Birbalas.

Pradžia

Ženkliai prie MKL atsiradimo prisidėjęs ir pirmuoju lygos direktoriumi buvęs Darius Sarkanas su šypsena veide prisimena pirmenybių pradžią.

Iki 2009-ųjų lygą į priekį vedęs D. Sarkanas su jaunimo ugdymu pradėjo dirbti dar 1995-aisiais, tačiau, iki MKL atsiradimo, vaikų krepšiniui Lietuvoje trūko struktūros, ir tai ir buvo pagrindinis iššūkis pradžioje.

„Pirmaisiais metais reikėjo viską jaunimo krepšinyje struktūrizuoti. Iki MKL atsiradimo vieni čempionatai vyko pagal vieną sistemą, kiti – pagal kitą. Nebuvo bendro reglamento: merginos žaidė vienaip, vaikinai – kitaip. Atskirai vykdavo ir žiemos, ir vasaros sezonai, už vienas pirmenybes būdavo atsakinga federacija, už kitas – Kūno kultūros ir sporto centras. Dar 1995-aisiais išsikėliau tikslą viską išgryninti ir sukurti aiškią sistemą Lietuvoje. Tai užtruko 5-6 metus“, – pasakoja D. Sarkanas.

Ilgametis MKL direktorius prisimena ir lygos atidarymo šventę, kurioje dalyvavo ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus.

„Lygos atidarymo metu, dalyvaujant Jo Ekscelencijai Valdui Adamkui, Šarūno Marčiulionio viešbutyje Vilniuje kėlėme į palubes ir vaikinų, ir merginų vėliavas, o MKL pirmajame sezone surengėme daugiau nei 10 čempionatų. Vėliau po truputį pirmenybes dar labiau plėtėme“, – teigė D. Sarkanas

Valdas Adamkus 2003 m. MKL Čempionų vakare Trakų pilyje

Sarkano vadovavimo laikotarpiu MKL kovose dalyvavo ir legendinė 1985-ųjų karta, kurios amžiaus grupės žaidėjai ženkliai prisidėjo prie pastarojo laikotarpio Lietuvos krepšinio rinktinės pergalių.

1985 metų gimimo amžiaus grupės kovas buvęs lygos direktorius D. Sarkanas vadina įsimintiniausiomis per visą savo vadovavimo laikotarpį.

„Visi jų finalo ketvertai buvo labai įdomūs ir tai – tikras krepšinio desertas. A. Sabonio krepšinio mokyklą tuomet vedė Jonas Mačiulis, „Merkurijuje“ žaidė Linas Kleiza, buvo ir Š. Marčiulionio akademija, taip pat „juodasis arkliukas“ Mažeikiai su Artūru Jomantu priešakyje. Palangoje žaidė Renaldas Seibutis, Klaipėdoje dominavo Martynas Mažeika. Tai tikrai viena stipriausių kartų Lietuvos krepšinio istorijoje ir jų finalo ketvertų laukdavo visa mūsų bendruomenė“, – prisiminimais dalijasi D. Sarkanas.

1985-ųjų karta tapo jaunimo pasaulio čempionais, o su jais D. Sarkaną sieja stiprus ryšys – jis su šia amžiaus grupe važiavo į pirmąjį tarptautinį čempionatą ir iškart matė, jog būrys jų taps profesionaliais krepšininkais.

„Aš nuo pirmųjų dienų neabejojau jų talentu. Anksčiau FIBA organizuodavo minikrepšinio turnyrus ir, pamenu, skridome į finalus Kroatijoje, laimėjome taurę prieš šeimininkus, prieš tai atranką įveikę Maskvoje. Vėliau man buvo netikėta, kad nelaimėjome U16 Europos čempionato medalių, nes pagal realų pajėgumą buvome garantuoti finalininkai. Džiugu, kad vėliau jie tapo pasaulio čempionais bei buvo pagrindinės rinktinės pagrindas“, – apie ryškiausias to meto MKL žvaigždes pasakoja D. Sarkanas.

Naujovės

Lygai atradus savo identitetą ir sukūrus aiškią struktūrą, vadovavimą MKL 2009-aisiais perėmė Dainius Čiuprinskas.

Iki 2014-ųjų lygos direktoriaus pareigas ėjęs D. Čiuprinskas prisimena dideles ambicijas vos tapus MKL direktoriumi, kurios kartais kišo koją, tačiau džiaugiasi įgyvendintomis idėjomis.

„Tik atėjus į lygą buvo didelės ambicijos padaryti daug dalykų vienu metu. Žiūrint dabar, gal reikėjo daryti nuosekliau, žingsnis po žingsnio, tačiau, kad ir kaip būtų, manau, daug dalykų pavyko, – sako D. Čiuprinskas. – Aišku, pirmiausia įdiegėme elektroninį statistikos skaičiavimą, nes iki tol dar viskas buvo skaičiuojama ranka. Taip pat padidinome komandų skaičių pirmajame divizione, jos gaudavo aprangų komplektus, sugrąžinome sezono uždarymo šventę. Manau, tikrai galime pasidžiaugti nuveiktais darbais.“

Vis dėlto per D. Čiuprinsko vadovavimo laikotarpį netrūko ir iššūkių, pagrindinis jų – lygos finansai.

„Vadovaujant ir Dariui Sarkanui, ir man, lyga buvo atskiras juridinis vienetas. Taip, federacija prisidėdavo ir pinigais, ir moraliniu palaikymu, tačiau didžiąja dalimi turėjau rūpintis finansais ir būdavo tikrai sudėtinga – didelės sumos, keliskart persirašyti generaliniai rėmėjai“, – prisimena D. Čiuprinskas.

Čiuprinsko vadovavimo metu MKL buvo dvi aiškios jėgos – A. Sabonio krepšinio mokykla ir Š. Marčiulionio krepšinio akademija, tačiau bėgant metams jų atotrūkis nuo kitų sporto mokyklų mažėjo.

„A. Sabonio ir Š. Marčiulionio sporto mokyklos tuomet buvo viską nešančios jėgos MKL ir net džiaugdavomės, kai į finalą patekdavo kuri nors kita komanda. Vis dėlto, jau paskutiniais mano buvimo MKL metais tas atotrūkis mažėjo, galbūt Š. Marčiulionio akademija pradėjo silpnėti ir finalo dalyviai dažnai skirdavosi“, – pamena D. Čiuprinskas.

Tiesa, vadovaujant lygai D. Čiuprinskui pasitaikė ir kuriozinis finalo ketvertas, kurį buvęs direktorius prisimena iki šiol bei vadina jį vienu nemaloniausiu jo prisiminimu iš MKL laikų.

„Per penkerius metus pasitaikė įdomių momentų – dauguma jų smagūs, tačiau vieną prisimenu, kaip labai nemalonų. Vyko finalo ketvertas Mažeikiuose, o finale vyko derbis tarp A. Sabonio krepšinio mokyklos ir Š. Marčiulionio krepšinio akademijos. Gražią kovą aikštėje pakeitė tėvų muštynės balkone ir vietoje to, kad 14 metų vaikai žaistų ir džiugintų žaidimu, jie turėjo žvalgytis į viršų. Man tokie dalykai nesuprantami, tačiau džiugu, jog tai buvo vienetinis atvejis“, – prisiminimais dalijasi D. Čiuprinskas.

Čiuprinskas matė ir istorinį momentą, kai pirmojo diviziono kovas laimėjo metais jaunesni krepšininkai. Tai padarė 1994-ųjų A. Sabonio krepšinio lygos karta su Mariumi Grigoniu, Luku Lekavičiumi ir Tomu Dimša priešakyje.

„Tai buvo istorinis momentas. Nepamenu atvejo, kad dar kažkada metais jaunesni laimėtų čempionatą, juolab, jog varžybos vyko jaunių grupėje. Kalbant apie įvykius aikštėje, tai – mano prisiminimas numeris vienas“, – užtikrintai sakė D. Čiuprinskas.

Dainius Čiuprinskas

Kaunietis būdamas direktoriumi matė paskutinius auksinės 1992-ųjų kartos žingsnius MKL, o taip pat iš anksto nujautė dar kelių dabartinių profesionalių krepšininkų sėkmę ateityje.

„Jono Valančiūno kovų jau nedaug mačiau MKL. Kalbant apie visą 1992-ųjų rinktinę, buvo daug skeptikų, tačiau dabar matome rezultatą – Edgaras Ulanovas, Rokas Giedraitis, Arnas Butkevičius. Taip pat buvo galima numatyti, kad aukštą lygį pasieks Marius Grigonis, kuris nuo mažų dienų turėjo tą reikiamą naglumą krepšinio aikštėje, – pasakoja D. Čiuprinskas. – Buvo aišku, jog tai – ateities rinktinės žaidėjas. Įdomu, kas išaugs iš Tado Sedekerskio, nes vaikų amžiuje tai buvo vienas universaliausių mano matytų krepšininkų.“

Pereinamasis laikotarpis

Iš D. Čiuprinsko rankų lygos vairą perėmęs Martynas Račkauskas dalyvavo pereinamajame laikotarpyje – per jo vadovavimą MKL atsidūrė po Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) vėliava.

2014-aisiais vadovauti MKL pradėjęs M. Račkauskas prisimena, jog pirmasis sezonas, kuris tapo pereinamuoju prieš tampant LKF dalimi, buvo sunkiai apibrėžiamas.

„Tuomet pasikeitė pagrindinis rėmėjas, buvo ženkliai sumažinta parama viešajai įstaigai ir tas laikotarpis buvo gana sunkus, – savo pradžią MKL prisimena M. Račkauskas. – Būtent tokios aplinkybės ir lėmė, kad 2015-aisiais vadovavimą MKL į savo rankas perima LKF.“

Tokia MKL vykdymo sistema, kokia yra šiandien – didelis M. Račkausko nuopelnas. Jo vadovavimo metu iki 2018-ųjų metų buvo pereita prie dviejų divizionų, A divizione komandų skaičius paaugo iki 12, įdiegtas U12 čempionato turnyras.

„Toks ir buvo mano tikslas – padidinti vaikams rungtynių skaičių savuose čempionatuose, kad jiems nereikėtų žaisti tarp vyresnių, nes tuomet tvarkaraštis tapdavo labai intensyviu. Matome, jog tai per šiuos metus nebuvo pakeista, tai reiškia tokie pakeitimai – naudingi“, – teigia M. Račkauskas.

Vis dėlto M. Račkauskui teko priimti ir sunkių sprendimų, o ar tai pasiteisino, paaiškės tik artėjančiomis vasaromis – kauniečiui vadovaujant priimtas taisyklių pakeitimas, skatinantis individualų vaikų tobulėjimą.

„Daug buvo svarstymų ir dar dabar neaišku, ar tai gerai – vaikų amžiuje uždraudėme statyti užtvaras, spausti ir orientavomės į individualų meistriškumą. Šio pasikeitimo nauda arba žala matoma po penkerių metų nuo jo priėmimo, todėl tik šią vasarą jaunimo rinktinėse matysime jau tuos žaidėjus, kurie auga su nauja sistema. Čia ir buvo vienas sunkiausių sprendimų, kurio padarinius sužinai žymiai vėliau. Kaip bebūtų, manau, jog padarėme teisingą ir racionalų žingsnį, nors nuomonės buvo labai įvairios“, – sako M. Račkauskas.

Trečiojo MKL direktoriaus vadovavimo metu netrūko ir daugiau iššūkių – Š. Marčiulionio akademija dingo iš Lietuvos krepšinio žemėlapio, o A. Sabonio krepšinio centras gyveno susijungimo su Kauno krepšinio mokykla „Aisčiai“ nuotaikomis.

Kalbėdamas apie šią situaciją M. Račkauskas negaili gražių žodžių istorija jau tapusioms krepšinio mokykloms.

„Ir A. Sabonio, ir Š. Marčiulionio krepšinio mokyklos davė labai didelius pamatus tam, ką dabar turime. Jos labai smarkiai pakėlė jaunimo ugdymo lygį, nes pamenu, dar kai pats žaidžiau apie 1997-1998 metus, miestų sporto mokyklos buvo silpnos. Tai buvo nauja kokybė ir lygis – treneriai, sporto bazės. Visa tai lėmė, jog visos mažesnės mokyklos turėjo pasitempti. Kai A. Sabonio ir Š. Marčiulionio mokyklų nebeliko, vaikai nenukentėjo, nes kitos krepšinio mokyklos jau buvo pasirengusios tapti flagmanais“, – teigia M. Račkauskas.

Martynas Račkauskas

„Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“ dainuoja Gytis Paškevičius. Šie žodžiai tinka ir šiai situacijai – Š. Marčiulionio akademijos išnykimas sustiprino Vilniaus ir Sostinės krepšinio mokyklas, o A. Sabonio krepšinio centrą ir Kauno krepšinio mokyklą „Aisčiai“ pakeitė stiprus darinys – KM „Žalgiris“.

Vis dėlto į kovą dėl MKL medalių pastaraisiais metais smarkiai įsijungė ir dažnai dominuojančia jėga tapo Klaipėdos V. Knašiaus krepšinio mokykla. M. Račkauskas, komentuodamas išaugusią klaipėdiečių jėga, turi aiškų atsakymą.

„Alfredo Kaniavos vadovavimo pradžia susijusi su V. Knašiaus krepšinio mokyklos laimėjimais MKL, tokiais sutapimais sunku tikėti, – įsitikinęs M. Račkauskas. – Gal ir sutapimas, tačiau Alfredo sugebėjimais aš neabejoju. Savo klasę jis įrodė būdamas treneriu, o pasirodo dar yra ir nuostabus vadybininkas. Tikrai gražu žiūrėti, kaip ši mokykla pastaraisiais metais eina į priekį.“

Visada didelį dėmesį į įvaizdį už aikštelės ribų kreipęs M. Račkauskas įsimintiniausiu momentu laiko 2001 metų amžiaus grupės U16 finalą, vykusį Šiaulių arenoje tarp Kauno KM „Perkūno“ ir „Plungės“ komandų.

Martynas Račkauskas

„Ten buvo labai įtemptos rungtynės, tačiau man įstrigo ne tai. Man labai patiko ta KM „Perkūno“ komanda su treneriu Juozu Barkausku, – pasakoja M. Račkauskas. – Tuomet „Perkūno“ vyrukai į finalą atvažiavo vienodai apsirengę, pasipuošę su peteliškėmis, ir šiaip matėsi jų kultūra aikštėje, labai gražus reginys. Įstrigo momentas, kai kaunietis pakėlė nukritusį varžovą ir tada supranti, kokius vaikus turi. Norisi, jog tai nuo mažų dienų būtų diegiama krepšinio mokyklose – sportiškumas, nepamirštant pagrindinių vertybių.“

Račkauskas nenori išskirti žaidėjų, dėl kurių buvo įsitikinęs, jog jie taps profesionaliais krepšininkais, akcentuodamas nesėkmingus atvejus.

„Nemėgstu aš jaunystėje kalbėti, kas bus žvaigždė, kas ne, nes iki profesionalaus sportininko neužtenka tik gerai žaisti krepšinį, tai sudaro tik 50 procentų sėkmės. Turi būti daug palankių aplinkybių ir gaila, bet jau ne sykį buvo atvejų, kai vaikas išaukštinamas, atsiranda pašalinių minčių ir karjera nesusiklosto taip, kaip visi aplink žada“, – tikina M. Račkauskas.

Tiesa, buvęs lygos direktorius mini Justės Jocytės atvejį bei prisimena mergaičių krepšinio svarbą.

„Kai pamačiau Justę Jocytę Jr. NBA varžybose, iškart pamaniau, jog dabar matome tai, ko nesame matę gyvenime. Tai – vienetinis atvejis, dėl kurio suabejoti nebuvo galima. Labai tikiuosi, jog tai bus įkvėpimas ateities mergaičių kartoms. Turime kreipti dėmesį į mergaičių krepšinį, jas ugdyti, o tokie pavyzdžiai, kaip Justės, šį darbą palengvina“, – sako M. Račkauskas.

Ilgiausių metų

Artėjant solidžiam lygos jubiliejui buvę direktoriai turi palinkėjimą ateities kartoms bei tiems, kas padeda atrasti jaunuosius talentus.

Vienas lygos įkūrėjų D. Sarkanas linki toliau išlikti dominuojančiu sportu Lietuvoje ir akcentuoti mergaičių krepšinį.

„Linkiu nenusileisti futbolui, – sako D. Sarkanas. – Reikia dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti. Reikia turėti tikslus ir visada pradėti nuo jauniausiųjų. Taip pat daug kartų esu sakęs, jog reikia užsimerkti ir tyliai dirbti su mergaičių krepšiniu. Būkime atviri, rinkoje reikia konkuruoti su kitomis sporto šakomis.“

Savo ruožtu D. Čiuprinskas linki neprarasti noro dirbti šį darbą bei drąsiai išsikelti sau tikslus, o M. Račkauskas – pasitikėjimo vienas kitu.

„Jaunimo puoselėtojams – neprarasti entuziazmo, užsivedimo, nes tik tai mus ir išlaiko topinėse pozicijose pasaulyje, o pačiai lygai – nesustoti tobulėti, išsikelti kuo aukštesnius tikslus. Kodėl gi ne mažoji NBA? Reikia neužsidaryti ir siekti vis daugiau“, – teigia D. Čiuprinskas.

„Kantrybės ir meilės darbui, o svarbiausia – pasitikėjimo vienas kitu, – linki M. Račkauskas. – Reikia, kad tėvai pasitikėtų treneriais, treneriai – auklėtiniais, o auklėtiniai – procesu. Lietuvoje vaikų krepšinis tikrai nėra prastesnis nei kitur, o daugeliu atveju ir geresnis, todėl reikia neskubėti išvažiuoti.“